6. Šios naujų situacijų įvairovės bei iš to kylančių klausimų akivaizdoje atrodo, jog šiandien labiau negu kada nors anksčiau yra būtina vėl atskleisti gilius, Bažnyčios priesaką pagrindžiančius doktrininius motyvus, kad sekmadienio nepakeičiama vertė krikščioniškajame gyvenime taptų tikrai aiški visiems tikintiesiems. Tai darydami seksime nenutrūkstama Bažnyčios Tradicija, kurią energingai priminė Vatikano II Susirinkimas, mokydamas, jog sekmadienį „tikintieji privalo susirinkti draugėn, kad, klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, prisimintų Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris ‘Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai’” (1 Pt 1, 3) (⁸).