PIRMASIS SKYRIUS

DIES DOMINI
Kūrėjo darbo šventimas
 

„Visa per jį atsirado” (Jn 1, 3)

8. Krikščioniškojoje patirtyje sekmadienis pirmiausia yra Velykų šventė, kurią visiškai apšviečia prisikėlusio Kristaus šlovė. Tai „naujosios kūrinijos” šventimas. Tačiau būtent šis sekmadienio aspektas, suvokus visą jo gilumą, yra neatskiriamas nuo jau pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose pateikiamos naujienos apie Dievo planą kuriant pasaulį. Juk jei Žodis tapo kūnu „atėjus laiko pilnatvei” (Gal 4, 4), vadinasi, jis savo slėpinio galia kaip Tėvo amžinasis Sūnus yra visatos pradžia ir pabaiga. Būtent tai tvirtina Jonas savo Evangelijos prologe: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (1, 3). Laiške kolosiečiams tą patį pabrėžia Paulius: „Nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <…>, – visa sutverta per jį ir jam” (1, 16). Šis veiklus Sūnaus buvimas Dievo kuriamajame darbe visiškai apreiškiamas Velykų slėpiniu, kuriame Kristus, prisikeldamas iš numirusių kaip „užmigusiųjų pirmgimis” (1 Kor 15, 20), davė pradžią naujajai kūrinijai ir pradėjo procesą, kurį pats užbaigs savo šlovingojo sugrįžimo akimirksniu, „kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui <…>, kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15, 24. 28).

Tad jau kūrinijos aušroje Dievo plane buvo numatyta ši Kristaus „kosminė misija”. Ši kristocentrinė perspektyva, aprėpianti visą laiką, glūdėjo Dievo maloniame žvilgsnyje, kai jis, užbaigęs darbus, „palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2, 3). Tada – remiantis kunigiškojo autoriaus sukurtu pirmuoju bibliniu pasakojimu apie Kūrimą – gimė „šabas”, taip stipriai ženklinęs pirmąją Sandorą ir tam tikra prasme iš anksto skelbęs naujosios bei galutinės Sandoros šventąją dieną. „Dievo poilsio” (plg. Pr 2, 2) ir poilsio, kurį jis suteikė Išėjimo tautai, kai ši žengė į Pažadėtąją žemę (plg. Iš 33, 14; Pak 3, 20; 12, 9; Joz 21, 44; Ps 95, 11), tema Naujajame Testamente atsiskleidžia naujai, galutinio „šabo poilsio” (Žyd 4, 9), į kurį savo prisikėlimu įžengė pats Kristus ir į kurį įžengti, sekant jo sūniškojo paklusnumo pėdomis, kviečiama Dievo tauta (plg. Žyd 4, 3 – 16), šviesoje. Tad norint suvokti visą sekmadienio prasmę, būtina vėl perskaityti didį pasakojimą apie Kūrimą bei pagilinti „šabo” teologiją.