„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1, 1)

9. Pradžios knygos pasakojimo apie Kūrimą poetinis stilius puikiai atspindi žmogaus nuostabą kūrinijos neaprėpiamumo akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris viską sukūrė iš nieko. Tai pasakojimas, kuriam būdinga intensyvi religinė reikšmė, himnas visatos Kūrėjui, kuris, priešingai vis pasikartojančioms pagundoms dievinti pasaulį, nurodomas kaip vienintelis Viešpats. Sykiu tai himnas kūrinijos, kuri visa suformuota galingos bei gailestingos Dievo rankos, gerumui.

„Dievas matė, kad tai gera” (Pr 1, 10. 12 ir t.t.). Šis per visą pasakojimą aidintis atliepas pateikia kaip teigiamą kiekvieną visatos elementą, sykiu leisdamas nuspėti jos deramą sampratą bei galimą atnaujinimą: pasaulis yra geras tiek, kiek išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir, iškreiptas nuodėmės, vėl tampa geras tada, kai padedamas malonės grįžta pas tą, kuris jį sukūrė. Ši dialektika, akivaizdu, tiesiogiai siejasi ne su negyvais daiktais ir gyvūnais, bet su žmonėmis, kuriems buvo suteikta neprilygstama, bet sykiu rizikinga laisvės dovana. Išsyk po pasakojimo apie Kūrimą Biblija pabrėžia šį dramatišką pagal Dievo paveikslą bei panašumą sukurto žmogaus didybės ir jo nuopolio, pradedančio pasaulyje niūrią nuodėmės bei mirties istoriją, kontrastą (plg. Pr 3).