Šabas: džiugus Kūrėjo poilsis

11. Jei pirmajame Pradžios knygos puslapyje Dievo „darbas” yra pavyzdys žmonėms, tai tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį”: „Jis ilsėjosi septintą dieną” (Pr 2, 2). Ir čia susiduriame su daugiareikšmiu antropomorfizmu.

Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį” aiškinti kaip savotišką Dievo „neveikimą”. Iš tiesų davęs pradžią pasauliui kūrimo aktas savo prigimtimi yra nuolatinis; Dievas nesiliauja veikęs, kaip primena pats Jėzus kalbėdamas apie šabo priesaką: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 17). Dieviškuoju poilsiu septintą dieną nedaroma užuominos apie neveikiantį Dievą, bet pabrėžiama to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum išreiškiamas Dievo stabtelėjimas priešais visą „labai gerą” (plg. Pr 1, 31) jo rankų darbą, kad tai būtų galima apžvelgti džiaugsmingo pasitenkinimo kupinu žvilgsniu, „kontempliatyvios” prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi to, kas atlikta, grožiu, žvilgsnį, aprėpiantį visus daiktus, ir ypač žmogų kaip kūrinijos viršūnę. Tai žvilgsnis, kuriame iš dalies jau galima nujausti „sutuoktuvinę” dinamiką, būdingą santykiui, kurį Dievas nori nustatyti su pagal jo paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį įsitraukti į meilės sutartį.  Siekdamas pasiūlyti išgelbėjimą visai žmonijai, jis tai pamažu įgyvendins per su Izraeliu sudarytą išganingąją sandorą, kurios viršūnė bus Kristus: būtent kūnu tapęs Žodis per eschatologinę Šventosios Dvasios dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno bei Sužadėtinės, įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą bei meilę padarys prieinamus visai žmonijai.