„Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2, 3)

13. Tad šabo priesakas, pirmojoje Sandoroje rengiantis naujosios ir amžinosios Sandoros sekmadieniui, plaukia iš Dievo plano gelmių. Todėl jį randame ne greta griežtai kultinio pobūdžio potvarkių, kaip daugelį kitų priesakų, bet Dekaloge, „Dešimtyje Dievo įsakymų”, kurie yra dorovinio gyvenimo, įrašyto visų žmonių širdyse, tikrieji kertiniai akmenys. Perkeldami šį priesaką į pamatinių etikos struktūrų aplinką, Izraelis ir vėliau Bažnyčia parodo, jog jie jį laiko ne bendruomenės religinės drausmės dalyku, bet biblinio Apreiškimo skelbiamo bei nurodomo santykio su Dievu esmine bei nepakeičiama išraiška. Būtent šioje perspektyvoje krikščionys turėtų vėl atrasti šį priesaką šiandien. Net ir tada, kai jis natūraliai sutampa su žmogiškuoju poilsio poreikiu, vien tikėjimas leidžia suvokti jo gilią prasmę bei apsaugo nuo pavojaus jį subanalinti ir išduoti.