14. Tad poilsio diena yra šabas pirmiausia dėl to, kad ji Dievo „palaiminta” ir „šventa padaryta”, tai yra atskirta nuo kitų dienų, jog tarp visų kitų dienų būtų Viešpaties diena.

Norint visiškai suvokti šabo „pašventinimo” prasmę pirmajame pasakojime apie Kūrimą, prieš akis privalu turėti visą tekstą, kuriame aiškiai parodyta, kad visa be išimties tikrovė kyla iš Dievo. Jis yra laiko ir erdvės Viešpats. Jis nėra tiktai vienos dienos Dievas, bet visų žmogaus dienų Dievas.

Jei jis septintąją dieną ypatingu palaiminimu „padaro šventą” ir „savo diena” iš esmės, šitai derėtų suprasti kaip dinamišką Sandoros ar net „sutuoktuvinį” dialogą. Tai nenutrūkstantis meilės dialogas, tačiau jis ne monotoniškas, nes pokalbis įgauna įvairius meilės tonus – nuo įprastinių ir netiesioginių iki intensyviausių, – kai Rašto žodžiai bei daugelio mistikų liudijimai nesibaimina vartoti pasiskolintų iš vedybinės meilės patirties įvaizdžių.