17. Dievo įstabių darbų „atminimo” tema, siejama su šabo poilsiu, randama ir Pakartoto Įstatymo knygoje (5, 12 – 15), kur priesakas grindžiamas ne tiek kūrimo darbu, kiek išlaisvinimu, Dievo atliktu išvedant Izraelį iš Egipto: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švesti šabo dieną” (Įst 5, 15).

Ši formuluotė tartum papildo pirmąją: abi kartu jos atskleidžia „Viešpaties dienos” prasmę vieningoje teologinėje kūrinijos ir išganymo perspektyvoje. Todėl priesako turinys pirmiausia yra ne tiesiog koks nors darbo nutraukimas, bet iškilmingas Dievo atliktų įstabių darbų šventimas.

Jei šis „atminimas” yra gyvas, kupinas dėkojimo Dievui ir jo šlovinimo, žmogaus poilsis Viešpaties dieną įgyja visą savo prasmę. Tada žmogus įžengia į Dievo „poilsio” matmenį ir intensyviai jame dalyvauja; taip jis tampa pajėgus patirti virpulį to džiaugsmo, kurį po kūrimo darbų juto pats Kūrėjas, pamatęs, kad visa, ką jis padarė, „buvo labai gera” (Pr 1, 31).