Nuo šabo dienos prie sekmadienio

18. Kadangi trečiasis įsakymas iš esmės remiasi Dievo išganomųjų darbų atminimu, krikščionys, suvokę Kristaus pradėto naujo bei galutinio laiko savitumą, pirmąją po šabo dieną šventė, nes šią dieną Viešpats prisikėlė iš numirusių. Kristaus velykinis slėpinys išties yra visiškas pradžios slėpinio atvėrimas, išganymo istorijos viršūnė ir eschatologinės pasaulio atbaigos išankstinis numatymas. Ką Dievas atliko per Kūrimą ir ką jis padarė savo tautai per Išėjimą, buvo atbaigta per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, net jei visa tai galutinai išryškės tik per parusia, šlovingąjį Kristaus sugrįžimą. Jame buvo ligi galo įgyvendinta dvasinė šabo prasmė; šv. Grigalius Didysis pabrėžia: „Tikruoju šabu laikome mūsų Išganytoją, Viešpatį Jėzų Kristų” (¹⁴). Štai kodėl džiaugsmas, kurį jaučia Dievas, per pirmąjį žmonijos šabą apžvelgdamas viską, kas buvo sukurta iš nieko, išreiškiamas džiaugsmu Kristaus, pasirodžiusio saviesiems Velykų sekmadienį, kad dovanotų jiems ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19 – 23). Velykų slėpinyje žmogus ir drauge su juo visa kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22), iš tikrųjų patyrė naująjį „Išėjimą” į Dievo vaikų, kartu su Kristumi galinčių šaukti: „Aba, Tėve!” (Rom 8, 15; Gal 4, 6), laisvę. Šio slėpinio šviesoje atgaunama Senojo Testamento priesako dėl Viešpaties dienos prasmė, praturtinta ir visiškai atskleista šlovėje, spindinčioje prisikėlusio Kristaus veide (plg. 2 Kor 4, 6). Nuo „šabo” dienos pereinama prie „pirmosios dienos po šabo”, nuo septintosios dienos prie pirmosios: dies Domini virsta dies Christi!