ANTRASIS SKYRIUS

DIES CHRISTI
Prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena
 

Savaitinės Velykos

19. „Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gerbtino prisikėlimo švenčiame ne tik Velykų, bet ir kiekvieno savaitinio ciklo sekmadienį”, – V amžiaus pradžioje rašė popiežius Inocentas I (¹⁵), taip paliudydamas, kad praktika, išsirutuliojusi pirmaisiais metais po Viešpaties prisikėlimo, tuo metu jau buvo suleidusi gilias šaknis. Šv. Bazilijus kalba „apie Viešpaties prisikėlimu pagerbtą šventąjį sekmadienį, pirmąjį iš visų dienų” (¹⁶). Šv. Augustinas vadina sekmadienį „Velykų sakramentu” (¹⁷).

Šį artimą sekmadienio ryšį su Viešpaties prisikėlimu pabrėžtinai akcentuoja visos Bažnyčios ir Vakaruose, ir Rytuose. Ypač Rytų Bažnyčių tradicijoje sekmadienis švenčiamas kaip anastasimos hemera, prisikėlimo diena (¹⁸), ir dėl tokio savo pobūdžio yra viso kulto centras.

Šios nepertraukiamos ir visuotinės tradicijos akivaizdoje yra aišku, kad, norint suvokti visą Viešpaties dienos prasmę, ją – nors ir kaip labai ji remtųsi kūrimo darbais ir, tiesiogiškiau, bibliniu Dievo „poilsiu” – reikėtų ypač sieti su Kristaus prisikėlimu. Kaip tik tai vyksta kiekvieną krikščionišką sekmadienį, kiekvieną savaitę skatinant tikinčiuosius vėl apmąstyti ir išgyventi Velykų įvykį, iš kurio kyla pasaulio išganymas.