Pirmoji savaitės diena

21. Dėl šios priežasties jau apaštalų laikais pirmoji diena po šabo, pirmoji savaitės diena, ėmė lemti Kristaus mokinių gyvenimo ritmą (plg. 1 Kor 16, 2). „Pirmoji savaitės diena” buvo ta diena, kai Paulius atsisveikindamas mokė Troados tikinčiuosius, susirinkusius „laužyti duonos”, ir padarė stebuklą, grąžindamas į gyvenimą ką tiktai mirusį jaunuolį Eutichą (plg. Apd 20, 7 – 12). Apreiškimas Jonui liudija buvus paprotį vadinti šią pirmąją savaitės dieną „Viešpaties diena” (1, 10). Nuo tada tai bus vienas iš esminių požymių, skiriančių krikščionis nuo jų aplinkos. Apie tai jau antrojo šimtmečio pabaigoje rašė Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis, minėjęs krikščionių paprotį „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą” (¹⁹). Ir iš tiesų, kai krikščionys tardavo „Viešpaties diena”, jie suteikdavo šiai sąvokai prasmės pilnatvę, kylančią iš Velykų naujienos: „Jėzus Kristus yra Viešpats” (Fil 2, 11; plg. Apd 2, 36; 1 Kor 12, 3). Taigi Kristui buvo pripažintas tas pats titulas, kuriuo Septuaginta Senojo Testamento apreiškime išvertė Dievo vardą JHWH, kurį buvo uždrausta ištarti.