Didėjantis skirtumas nuo šabo

23. Kaip tik šį naujumą vis pabrėžia pirmųjų šimtmečių katekezė, stengdamasi parodyti sekmadienio ypatumus lyginant su žydų šabu. Šabo dieną žydai privalėdavo rinktis į sinagogą ir turėdavo laikytis Įstatymo nustatyto poilsio. Iš pradžių apaštalai, ypač Paulius, lankydavosi sinagogose, kad galėtų ten skelbti Kristų, komentuodami „pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą” (Apd 13, 27). Kai kuriose bendruomenėse, kaip galima konstatuoti, vienu metu būdavo ir laikomasi šabo, ir švenčiamas sekmadienis. Tačiau labai greitai abi dienos imtos vis aiškiau skirti ir pirmiausia dėl to, kad norėta reaguoti į krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios priežasties linkusių išsaugoti senojo Įstatymo įpareigojimą, atkaklumą. Šv. Ignotas Antiochietis rašo: „Jei tie, kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, nebešvęsdami šabo, bet gyvendami pagal Viešpaties dieną, tą dieną, kai per jį ir jo mirtį patekėjo mūsų gyvenimo aušra <…>, slėpinį, iš kurio gavome tikėjimą ir kuriame pasiliekame, kad būtume laikomi tikri Kristaus, mūsų vienintelio Mokytojo, mokiniai, tai kaip galėtume gyventi be jo, kai juk ir pranašai, jo mokiniai Dvasioje, laukė jo kaip Mokytojo?” (²¹) O šv. Augustinas teigia: „Todėl Viešpats ir savo dienai, trečiajai dienai po Kančios, įspaudė savo žymę. Tačiau savaitiniame cikle ji yra aštunta po septintos, tai yra po šabo, ir pirmoji savaitės diena” (²²). Sekmadienio skyrimas nuo žydų šabo vis labiau įsitvirtina Bažnyčios sąmonėje, nors tam tikrais istorijos laikotarpiais dėl pareigos ilsėtis sekmadienį akcentavimo ir galima įžvelgti tam tikrą tendenciją „šabatizuoti” Viešpaties dieną. Negana to, krikščionijoje būta sričių, kur šabas ir sekmadienis būdavo švenčiami kaip „dvi broliškos dienos” (²³).