Aštuntoji diena – amžinybės įvaizdis

26. Kita vertus, tai, kad šabas yra septintoji savaitės diena, paskatino žvelgti į Viešpaties dieną papildomos simbolikos, tokios brangios Bažnyčios tėvams, šviesoje: sekmadienis yra ne tik pirmoji, bet ir „aštuntoji diena”, tai yra septynių dienų sekos atžvilgiu užima nepakartojamą ir transcendentinę vietą, prieš akis iškeliančią ne tik laiko pradžią, bet ir jo pabaigą „būsimoje amžinybėje”. Šv. Bazilijus aiškina, jog sekmadienis iš tikrųjų yra vienintelė diena, kuri bus po dabartinio laiko, diena be pabaigos, nepažįstanti nei vakaro, nei ryto, nepraeinama amžinybė, kuri negali pasenti; sekmadienis yra nepaliaujamas būsimojo gyvenimo be pabaigos skelbimas, skelbimas, nuolatos gaivinantis krikščionių viltį bei drąsinantis juos jų kelyje (²⁶). Žvelgdamas į paskutiniąją dieną, kuri visiškai įgyvendins laikiną šabo simboliką, šv. Augustinas, Išpažinimų pabaigoje kalba apie eschton kaip apie „poilsio ramybę, šabo ramybę, ramybę be vakaro” (²⁷). Sekmadienio, „pirmosios” ir sykiu „aštuntosios” dienos šventimas kreipia krikščionį į tikslą, kuris yra amžinasis gyvenimas (²⁸).