Tikėjimo diena

29. Sekmadienis dėl visų šių jam būdingų matmenų iškyla kaip tikėjimo diena iš pagrindų. Būtent šią dieną Šventoji Dvasia, gyvoji „Bažnyčios” atmintis (plg. Jn 14, 26), padarė pirmąjį Prisikėlusiojo pasirodymą įvykiu, atsinaujinančiu kiekvieno Kristaus mokinio „šiandien” patirtyje. Tikintieji, stovėdami priešais jį sekmadienį, jaučiasi užkalbinami taip, kaip buvo užkalbintas šv. Tomas: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis” (Jn 20, 27). Sekmadienis tikrai yra tikėjimo diena. Tai pabrėžia ir faktas, kad sekmadieninio Eucharistijos šventimo, kaip ir apskritai liturginių švenčių, liturgija numato Tikėjimo išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo išryškina sekmadieniui būdingus krikšto bei Velykų aspektus ir paverčia jį diena, kurią pakrikštytasis, iš naujo atgaivinęs krikšto pažadų suvokimą, ypatingu būdu atnaujina savo priklausomybę Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis žodžio ir priimdamas Viešpaties Kūną, jis žvelgia į prisikėlusį, „šventuosiuose ženkluose” esantį Jėzų ir drauge su apaštalu Tomu išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).