2) AUKLĖJIMAS
Tėvų teisė ir pareiga auklėti
36. Auklėjimo uždavinys išplaukia iš paties pirminio
sutuoktinių pašaukimo dalyvauti Dievo Kūrėjo darbe:
gimdydami iš meilės ir meilei naują asmenį, kuris yra
pašauktas augti ir vystytis, tėvai kartu gauna užduotį
padaryti jo gyvenimą humanišką. Tai priminė ir II Vatikano
Susirinkimas: „Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę,
vadinasi, vaikų auklėjimas – didžiausioji tėvų
pareiga. Tėvai pripažįstami pirmaisiais ir svarbiausiais
vaikų auklėtojais. Ši tėvų auklėjimo pareiga yra
tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti.
Tėvai privalo savo šeimoje sukurti atmosferą, persmelktą
Dievo ir artimo meilės, skatinančios visapusišką
asmeninį ir socialinį vaikų auklėjimą. Todėl
šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, kurios būtinos
kiekvienai visuomenei, mokykla“ [99].
Tėvų teisė ir pareiga auklėti yra esminė,
ji susijusi su žmogaus gyvybės perdavimu; ši pareiga yra pirminė
ir svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą,
nes meilė, jungianti tėvus su vaikais, yra išskirtinė; ji nepamainoma
ir nepavaduojama, todėl visiškai negali būti
perduodama kitiems nei jų įgyjama.
Negalima pamiršti, kad be šių bruožų,
apibūdinančių auklėjamuosius tėvų
uždavinius, svarbiausia yra tėvo ir motinos meilė, kuri
auklėjamajame darbe padeda tobulai tarnauti gyvybei: tėvų
meilė iš pat pradžių tampa sąžine, o kartu ir
norma, kuri skatina ir duoda kryptį konkrečiai auklėjimo
veiklai, praturtindama ją tokiais vertingais meilės vaisiais, kaip
jautrumas, pastovumas, gerumas, paslaugumas, nesuinteresuotumas ir aukos
dvasia.
|