Svarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių ugdymas

37. Nors auklėjimo darbe tėvams dabar dažnai atsiranda sunkumų, jie drąsiai ir pasitikėdami turi ugdyti svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Vaikai turi augti deramai laisvi nuo prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto įsitikinimo, kad „žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi“ [¹⁰⁰].

Visuomenėje, sukrėstoje ir suskaldytoje įtampos ir konfliktų, kylančių iš audringos kovos tarp įvairių individualizmų ir egoizmų, vaikai turi ne tik suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat ir tuo labiau pajusti tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis pažangą. Pasiaukojimas, kuris gaivina abipusę sutuoktinių meilę, tampa aukojimosi pavyzdžiu broliams ir seserims bei kartu šeimoje gyvenančioms skirtingoms kartoms. Bendrumas, kaip kasdienis išgyvenimas kartu džiugių ir sunkių akimirkų, – tai konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kad vaikai galėtų aktyviai, vaisingai ir atsakingai plačiau įsijungti į visuomeninį gyvenimą.

Auklėjimas meilei, kuri suprantama kaip pasiaukojimas, yra būtina sąlyga tėvams, pašauktiems perduoti vaikams aiškų ir subtilų seksualinį auklėjimą. Akivaizdoje kultūros, kuri, apskritai imant, „subanalina“ žmogaus lytiškumą, interpretuodama, ir išgyvendama jį ribotai, nuskurdindama, skirdama jį tik kūnui ir egoistiniam pasitenkinimui, tėvai ryžtingai turi sukaupti dėmesį į lytinio gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas – kūno, jausmų ir sielos, – ir jo svarbi reikšmė atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu.

Seksualinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir šiam auklėjimui ji turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek parenkant bei kontroliuojant kitas auklėjimo institucijas. Ta prasme Bažnyčia patvirtina savo teisę pagelbėti, o mokykla įpareigota bendradarbiauti su tėvais, organizuodama seksualinį auklėjimą tokia pat dvasia, kuri gaivina tėvus.

Šiame kontekste besąlygiškai būtinas skaistumo ugdymas, skaistumo kaip dorybės, kuri subrandina asmenį ir išmoko gerbti ir puoselėti „kūniškąją meilę“. Maža to, jei krikščionys tėvai pastebės, kad vaikai turi Dievo pašaukimo ženklą, jie rūpinsis ir stengsis auklėti juos skaisčius, nes tai aukščiausia forma to pasiaukojimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė.

Atsižvelgiant į ryšį tarp žmogaus lytiškumo ir jo etinių vertybių, auklėjimas turi supažindinti su moralės pagrindais, pripažįstant, kad jie yra būtinas ir vertingas asmeninės pažangos laidas.

Todėl Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad apie seksualinį gyvenimą būtų kalbama atitrauktai nuo moralės principų, nes tai yra ne kas kita kaip skatinimas patirti malonumus ir akstinas – dar nekaltybės metais – prarasti dvasinę giedrą atveriant kelią ištvirkimui.