Svarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių ugdymas
37. Nors auklėjimo darbe tėvams dabar dažnai atsiranda
sunkumų, jie drąsiai ir pasitikėdami turi ugdyti svarbiausias
žmogaus gyvenimo vertybes. Vaikai turi augti deramai laisvi nuo
prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo
stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto
įsitikinimo, kad „žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra,
negu dėl to, ką jis turi“ [100].
Visuomenėje, sukrėstoje ir suskaldytoje įtampos ir
konfliktų, kylančių iš audringos kovos tarp
įvairių individualizmų ir egoizmų, vaikai turi ne tik
suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti
kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat ir tuo labiau pajusti
tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi
kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač
neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė
visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje,
pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis
pažangą. Pasiaukojimas, kuris gaivina abipusę sutuoktinių
meilę, tampa aukojimosi pavyzdžiu broliams ir seserims bei kartu
šeimoje gyvenančioms skirtingoms kartoms. Bendrumas, kaip kasdienis
išgyvenimas kartu džiugių ir sunkių akimirkų, – tai
konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kad vaikai galėtų
aktyviai, vaisingai ir atsakingai plačiau įsijungti į
visuomeninį gyvenimą.
Auklėjimas meilei, kuri suprantama kaip pasiaukojimas, yra būtina
sąlyga tėvams, pašauktiems perduoti vaikams aiškų ir
subtilų seksualinį auklėjimą. Akivaizdoje
kultūros, kuri, apskritai imant, „subanalina“ žmogaus
lytiškumą, interpretuodama, ir išgyvendama jį ribotai,
nuskurdindama, skirdama jį tik kūnui ir egoistiniam pasitenkinimui,
tėvai ryžtingai turi sukaupti dėmesį į lytinio
gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai
asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas
– kūno, jausmų ir sielos, – ir jo svarbi reikšmė
atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu.
Seksualinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir
šiam auklėjimui ji turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek
parenkant bei kontroliuojant kitas auklėjimo institucijas. Ta prasme
Bažnyčia patvirtina savo teisę pagelbėti, o mokykla
įpareigota bendradarbiauti su tėvais, organizuodama seksualinį auklėjimą
tokia pat dvasia, kuri gaivina tėvus.
Šiame kontekste besąlygiškai būtinas skaistumo
ugdymas, skaistumo kaip dorybės, kuri subrandina asmenį ir
išmoko gerbti ir puoselėti „kūniškąją
meilę“. Maža to, jei krikščionys tėvai pastebės,
kad vaikai turi Dievo pašaukimo ženklą, jie rūpinsis ir stengsis
auklėti juos skaisčius, nes tai aukščiausia forma to
pasiaukojimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė.
Atsižvelgiant į ryšį tarp žmogaus lytiškumo
ir jo etinių vertybių, auklėjimas turi supažindinti su
moralės pagrindais, pripažįstant, kad jie yra būtinas ir
vertingas asmeninės pažangos laidas.
Todėl Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad apie
seksualinį gyvenimą būtų kalbama atitrauktai nuo
moralės principų, nes tai yra ne kas kita kaip skatinimas patirti
malonumus ir akstinas – dar nekaltybės metais – prarasti dvasinę
giedrą atveriant kelią ištvirkimui.
|