Pasiuntinybė auklėti ir Santuokos sakramentas
38. Atlikdami auklėjimo pasiuntinybę, kurią gauna
dalyvaudami Dievo kūrybos darbe, krikščionys tėvai gauna
naują ir specialią pagalbą iš Santuokos sakramento, kuris
pašvenčia juos tikrai krikščioniškam vaikų
auklėjimui, tai yra kviečia juos dalyvauti paties Dievo Tėvo ir
Išganytojo Jėzaus Kristaus galioje ir meilėje, taip pat
motiniškoje Bažnyčios meilėje, suteikia jiems išminties,
patarimo, tvirtumo ir kitų Šventosios Dvasios dovanų, kad
padėtų vaikams tobulėti kaip žmonėms
krikščionims.
Dėl Santuokos sakramento tėvų auklėjimas tampa
garbingas ir įgyja pašaukimo pobūdį, tikrąja ir
tiksliąja prasme tampa Bažnyčios „tarnavimu“ ugdant naujus jos
narius. Tėvų krikščionių auklėjamoji veikla yra
tokia garbinga ir reikšminga, kad šv. Tomas nedvejodamas palygina
ją su kunigišku tarnavimu: „Kai kurie puoselėja ir palaiko
dvasinį gyvenimą išskirtinai dvasiniu patarnavimu. Tai siejasi
su Kunigystės sakramentu; kiti tai atlieka ir fiziniame, ir dvasiniame
gyvenime – kaip Santuokos sakramento atveju: vyras ir moteris jungiasi, kad
duotų pasauliui palikuonis ir auklėtų juos Dievo garbei“
[101].
Gyvai ir jautriai suvokdami Santuokos sakramentu gautą
pasiuntinybę, krikščionys tėvai su giedra dvasia ir
pasitikėjimu galės pasišvęsti vaikų auklėjimui,
kartu jausdami atsakomybę Dievui, kuris juos pakvietė ir
siunčia, kad vaikuose kurtų Bažnyčią. Taigi
krikščionių šeima, sutelkta per Žodį ir Sakramentą
kaip namų Bažnyčia, kaip ir didžioji Bažnyčia,
tampa Mokytoja ir Motina.
|