Bendradarbiavimas su kitomis auklėjimo institucijomis

40. Šeima yra pirmoji, bet ne vienintelė auklėjimo bendruomenė: juk žmogui, kaip piliečiui, kaip bendrijos ir Bažnyčios nariui, reikalinga platesnė ir labiau apibrėžta veikla, kuri yra įvairių bendrų auklėjimo veiksnių vaisius. Visi šie veiksniai yra būtini, net ir tada, jei kiekvienas gali ir privalo veikti, kiek leidžia jo kompetencija, ir įnešti jam būdingą indėlį [¹⁰⁴].

Taigi krikščioniškos šeimos auklėjimo uždaviniai yra labai svarbūs sielovadai: susidaro naujos bendradarbiavimo formos tarp tėvų ir krikščioniškų bendruomenių bei ganytojų ir įvairių auklėjimo grupių. Ta prasme atnaujintos katalikų mokyklos ypatingą dėmesį turi skirti tiek mokinių tėvams, tiek ir tobulai auklėjimo bendruomenei kurti.

Tėvų teisė pasirinkti auklėjimą, kuris atitiktų jų išpažįstamą tikėjimą, turi būti besąlygiškai garantuota.

Valstybės ir Bažnyčios pareiga – tarnauti šeimoms ir visokeriopais būdais jas remti, kad šeimos galėtų gerai atlikti auklėjamuosius uždavinius. Todėl ir Bažnyčia, ir valstybė privalo kurti ir remti tas institucijas ir tokią veiklą, kurios tikrai padėtų šeimoms: parama turi būti skirstoma pagal tai, ko trūksta šeimoms. Todėl visi tie, kurie visuomenėje vadovauja mokykloms, neturi pamiršti, kad pats Dievas paskyrė tėvus pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais, ir jų teisė yra neginčijama.

Tačiau į tėvų teises įeina ir pareiga aktyviai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su mokytojais ir mokyklos vadovybe.

Jei mokyklose skleidžiama ideologija, priešinga krikščioniškam tikėjimui, šeimos, kiek tai įmanoma, padedant įvairioms šeimos draugijoms, turi visomis išgalėmis padėti jauniesiems nenutolti nuo tikėjimo. Šiuo atveju šeimai turi ypač padėti auklėtojai, kurie privalo nepamiršti, jog neginčijama tėvų teisė – patikėti savo vaikus bažnytinei bendruomenei.