Šeimos gyvenimas kaip bendravimo ir dalyvavimo patirtis

43. Ta bendravimo ir dalyvavimo patirtis, kuri turi žymėti kasdienį šeimos gyvenimą, yra jos pirmasis ir svarbiausias indėlis į visuomenės gerovę.

Tarpusavio santykiuose šeimos nariai vadovaujasi „nesuinteresuotumo įstatymu“, kuris saugo ir stiprina visų ir kiekvieno asmeninį taurumą, kaip vienintelį vertingumo pagrindą, nuoširdų atvirumą, palankumą ir dialogą, nesuinteresuotą pasirengimą patarnauti, didžiadvasį tarnavimą ir tvirtą solidarumą.

Vadinasi, tikro ir brandaus asmenų bendrumo šeimoje stiprinimas yra pirmoji ir nepakeičiama visuomeninio gyvenimo mokykla, pavyzdys ir akstinas užmegzti platesnius visuomeninius kontaktus, pradėti dialogą pagarbos, teisingumo ir meilės dvasia.

Taigi – kaip priminė Susirinkimo Tėvai, – šeima yra lopšys ir veiksmingiausia priemonė visuomenės humanizmui ir personalizmui ugdyti: pasaulio kūryboje ji bendradarbiauja jai charakteringu būdu, darydama gyvenimą tikrai žmogišką, ypač tuo, kad išsaugo, išlaiko ir perduoda dorybes bei „vertybes“. II Vatikano Susirinkimas patvirtina, kad „šeimoje drauge gyvena įvairios kartos, jos vienos kitoms padeda atrasti tikrą išmintį ir derina asmens teises su kitais socialinio gyvenimo reikalavimais“ [¹⁰⁶].

Tai, kad visuomenei gresia kaskart didesnė depersonalizacija, pavirtimas mase, tai yra nužmogėjimas, ir tai, kad ji pati veiks nužmoginančiai, o iš to kylančios negatyvios pasekmės reiškiasi įvairiomis „pabėgimo“ formomis, pavyzdžiui, alkoholizmu, narkomanija ir net terorizmu, šeima tokioje visuomenėje dar šiandien turi daug energijos, kuri gali išvaduoti žmogų iš anonimiškumo, padėti suvokti jo asmens orumą, praturtinti dideliu humaniškumu ir, išsaugodama jo skirtingumą ir nepakartojamą savitumą, įjungti į visuomenės gyvenimą.