Visuomeniniai ir politiniai uždaviniai
44. Nors visuomeninis šeimos uždavinys pirmiausia yra gimdyti ir
auklėti vaikus ir čia ji yra nepakeičiama, tačiau iš
tikrųjų šeima tik tuo negali apsiriboti.
Todėl šeimos – ir atskiros, ir susijungusios į bendrijas, –
gali ir privalo imtis įvairios visuomeninės veiklos, ypač
rūpintis vargšais ir dirbti dėl tų asmenų,
kurių nepasiekia valdžios įsteigtos labdaros bei globos
organizacijos.
Visuomeninis šeimos indėlis turi savo specifiką, kurią
reikia geriau pažinti ir neabejotinai į ją atsižvelgti,
ypač augant vaikams ir – kiek tai įmanoma – kartu bendradarbiaujant
visiems šeimos nariams [107].
Ypač tenka pabrėžti mūsų visuomenėje
įsigalėjusio ir įvairiai pasireiškiančio svetingumo
reikšmę, kai, broliams prašant, ne tik atveriamos namų durys,
o dar labiau širdys, bet ir rūpinamasi kiekvienai šeimai
garantuoti atskirą butą, kaip natūralią aplinką,
saugančią šeimą ir leidžiančią jai augti.
Krikščioniška šeima labiausiai turi įsiklausyti į
apaštalo patarimą: „Rūpinkitės šventųjų
reikalais, puoselėkite svetingumą“ [108], kad, sekdama
Kristaus pavyzdžiu ir dalydama Jo meilę, šeima mokėtų
priimti vargstantį brolį: „Ir kas paduos bent taurę šalto
vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to,
kad jis yra mokinys, – iš tiesų, sakau jums, – tasai nepraras savo
užmokesčio“ [109].
Prie visuomeninių šeimos uždavinių taip pat priklauso
nuomonės pareiškimas politinės intervencijos forma: taigi
šeimos pirmosios turi rūpintis, kad valstybės įstatymai ir
institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir
pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų. Ta prasme
šeimos kaskart geriau turi suprasti savo vaidmenį kuriant
vadinamąją „šeimos politiką“ bei jausti atsakomybę
už visuomeninius pasikeitimus: priešingu atveju jos taps auka to
blogio, į kurį žiūrėjo abejingai. II Vatikano
Susirinkimo kreipimasis dėl individualistinės etikos įveikimo
skirtas taip pat ir šeimai [110].
|