Būdingi ir specialūs šeimos uždaviniai Bažnyčioje

50. Krikščioniška šeima yra pašaukta aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios pasiuntinybėje, nors kitokioje ir tik jai būdingoje, arba atsiduoti Bažnyčios ir visuomenės tarnybai tokia, kokia ji yra ir ką veikia kaip tvirta gyvenimo ir meilės bendruomenė.

Jei krikščioniška šeima yra bendruomenė, kurios ryšiai buvo atnaujinti per Kristų, per tikėjimą ir sakramentus, – tai dalyvavimas Bažnyčios pasiuntinybėje taip pat turi vykti bendruomeniškai: vadinasi, bendrai, – sutuoktiniai kaip pora, tėvai ir vaikai kaip šeima, – turi tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui. Savo tikėjimu jie turi būti „viena širdis ir viena siela“¹¹⁷], o per juos gaivinančią apaštalavimo dvasią kartu turi tarnauti bažnytinei ir pilietinei bendruomenei.

Krikščioniška šeima kuria Dievo Karalystę istorijoje ir pačia kasdienine realybe, apibrėžta jos gyvenimo sąlygų: taigi santuokine ir šeimos meile, pasižyminčia nepaprastu vertybių turtingumu ir reikalavimų pilnatve, išskirtinumu, ištikimybe ir vaisingumu [¹¹⁸]; meilė reiškiasi krikščioniškos šeimos dalyvavimu pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios misijoje: taigi meilė ir gyvenimas yra krikščioniškos šeimos išganomosios pasiuntinybės šerdis Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Tai primena II Vatikano Susirinkimas, teigdamas: „Šeimos privalo dalytis su kitomis šeimomis savo dvasinėmis vertybėmis. Todėl krikščioniška šeima, gimusi iš santuokos, kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės sąjungos atspindžio ir bendrumo, visiems apreikš gyvą Išganytojo buvimą pasaulyje ir tikrą Bažnyčios prigimtį“ [¹¹⁹].

Nušvietę krikščioniškos šeimos dalyvavimą Bažnyčios pasiuntinybėje, turime atskleisti tos pasiuntinybės esmę trejopame ir vieninteliame ryšyje su Jėzumi Kristumi – Pranašu, Kunigu ir Karaliumi, – parodydami krikščionišką šeimą kaip 1) tikinčią ir evangelizuojančią bendruomenę, 2) bendruomenę, besikalbančią su Dievu, 3) žmogui tarnaujančią bendruomenę.