1) KRIKŠČIONIŠKA ŠEIMA, KAIP TIKINTI IR EVANGELIZUOJANTI BENDRUOMENĖ

Tikėjimas – Dievo planų šeimos atžvilgiu atskleidimas ir šlovinimas

51. Dalyvaudama gyvenime ir Bažnyčios maldingai klausančios Dievo Žodžio ir skelbiančios jį su visišku pasitikėjimu, pasiuntinybėje [¹²⁰], krikščioniška šeima atlieka savo pranašavimo užduotį, priimdama ir skelbdama Dievo Žodį: šitaip kasdien tapdama labiau tikinti ir evangelizuojanti bendruomenė.

Taip pat iš krikščionių sutuoktinių ir tėvų reikalaujama tikėjimo klusnumo [¹²¹]: jie yra pakviesti priimti Viešpaties Žodį, skelbiantį jiems stebinančią naujieną – Gerąją Naujieną – jų santuokinio ir šeimos gyvenimo, kurį Kristus padarė šventą ir pašventinantį. Iš tikrųjų tik tikėjimo šviesoje jie gali su džiugiu dėkingumu stebėtis ta garbe, kurią Dievas panorėjo suteikti santuokai ir šeimai, pažymėdamas ją meilės tarp Dievo ir žmonių, tarp Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios, Jo sužadėtinės, ženklu.

Jau pats pasirengimas krikščioniškai santuokai yra tarsi tikėjimo kelias: sužadėtiniams kaip privilegija suteikiama proga iš naujo atrasti ir sustiprinti tikėjimą, gautą per šventą krikštą ir krikščionišku auklėjimu išpuoselėtą. Šitaip sužadėtiniai pažįsta ir savanoriškai priima pašaukimą sekti Kristų ir tarnauti Dievo Karalystei.

Pagrindinis jaunavedžių tikėjimo momentas yra Santuokos sakramento apeigos, kurių svarbiausia esmė – Gerosios Naujienos apie santuokinę meilę skelbimas Bažnyčioje arba skelbimas Dievo Žodžio, kuris „apreiškia“ ir „įvykdo“ išmintingą ir kupiną meilės Dievo planą dėl sutuoktinių, kurie paslaptingai ir realiai dalyvauja paties Dievo meilėje žmonijai. Jei Santuokos sakramentas pats savaime yra Dievo Žodžio skelbimas, tai tiems, kurie dalyvauja sutuoktuvių ceremonijoje, turi būti „tikėjimo išpažinimas“, atliekamas Bažnyčioje ir su Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomene.

Tas tikėjimo išpažinimas turi būti tęsiamas visą sutuoktinių ir šeimos gyvenimą: juk Dievas, kuris pašaukė sužadėtinius „į santuoką“ ir toliau kviečia juos jau „santuokoje“ [¹²²]. Dievas ateina pas juos istorijoje ir per ją, per sprendžiamas problemas ir sunkumus, kasdienius gyvenimo reikalus, apreikšdamas ir aiškindamas konkrečius „reikalavimus“, kad būdami kiekvienoje konkrečioje situacijoje – šeimos, visuomeninėje ar bažnytinėje – jie dalyvautų Kristaus meilėje Bažnyčiai.

Tas Dievo planų atskleidimas ir ištikimas jų vykdymas turi vykti „kartu“ santuokinėje ir šeimos bendruomenėje per žmogišką sutuoktinių meilę, tėvų ir vaikų meilę, išgyvenamą Kristaus Dvasia.

Todėl ne tik didžiajai Bažnyčiai, bet taip pat ir mažajai „namų Bažnyčiai“ reikalinga esminė ir nuolatinė evangelizacija, o iš jos išplaukia pareiga nuolat ugdyti tikėjimą.