Evangelizuojanti krikščioniška šeima

52. Krikščioniška šeima tampa evangelizuojančia bendruomene tiek, kiek ji priima Evangeliją ir kiek jos tikėjimas yra subrendęs. Dar kartą paklausykime Pauliaus VI: „Šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda. Todėl šeimoje, kuri supranta šį uždavinį, visi jos nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne tik dalijasi Evangelija su vaikais, bet ir gali tą Evangeliją, išreikštą gyvenimu, gauti iš jų. Šeima tampa Evangelijos skelbėja daugeliui šeimų bei tai aplinkai, kurioje gyvena“ [¹²³].

Kaip priminė Susirinkimas, pritardamas mano kalbai Puebloje, evangelizacijos ateitis daug priklauso nuo namų Bažnyčios [¹²⁴]. Ta šeimos pasiuntinybė apaštalauti glūdi šventajame krikšte, o per Santuokos sakramento malonę gauna naują galią perduoti tikėjimą, pakeisti ir padaryti šventesnę dabartinę visuomenę sulig Dievo planais.

Krikščioniškoji šeima, ypač dabar, yra ypatingai pašaukta liudyti velykinę Kristaus sandorą, nuolat spinduliuodama džiaugsmingą meilę ir tvirtą viltį, kurią turi įsisąmoninti: „Krikščioniškoji šeima garsiai skelbia tiek Dievo karalystės dorovingumą, tiek palaimintojo gyvenimo viltį“ [¹²⁵].

Šeimos katechezė besąlygiškai būtina ypač esant tam tikroms situacijoms, kurias Bažnyčia, deja, pastebi įvairiose vietose: „... ten, kur tikėjimui priešingi įstatymai trukdo religinį auklėjimą, kur dėl išplitusio ateizmo arba viešpataujančio laicizmo faktiškai nėra galimybių laisvai plėtotis religijai, ten „namų Bažnyčia“ yra vienintelė vieta, kur vaikai ir jaunuoliai gali būti katechizuojami“ [¹²⁶].