Šeima Bažnyčios tarnyboje

53. Krikščioniškos šeimos evangelizacinė veikla yra savita ir nepavaduojama: ji turi tipiškų šeimos gyvenimo bruožų  – tai meilė, paprastumas, konkretus ir kasdienis liudijimas [¹²⁷].

Šeima turi taip parengti vaikus gyvenimui, kad jie visiškai įvykdytų savo uždavinius pagal iš Dievo gautą pašaukimą. Iš tikrųjų šeima, atvira transcendentinėms vertybėms, džiaugsmingai tarnaujanti broliams, didžiadvasiškai ir ištikimai atliekanti savo uždavinius, įsisąmoninusi, kad ji kasdien dalyvauja garbingoje Kristaus Kryžiaus paslaptyje, – tokia šeima tampa pirmąja ir geriausia seminarija ugdyti pašaukimui Dievo karalystei pašvęstam gyvenimui.

Vaikų katechizacija ir evangelizacija turi būti tęsiama ir brendimo metais bei jaunystėje, kada, kaip neretai atsitinka, jie protestuoja prieš katalikų tikėjimą arba tiesiog atmeta pirmaisiais gyvenimo metais gautą tikėjimą. Kaip Bažnyčioje evangelizacija visuomet susijusi su apaštalo kančia, taip ir krikščioniškoje šeimoje tėvai turi atvirai ir ramiai priimti sunkumus, su kuriais ne kartą susidurs, evangelizuodami savo vaikus.

Nedera pamiršti, kad sutuoktinių ar tėvų krikščioniška veikla dėl Evangelijos yra iš esmės bažnytinis patarnavimas, priklausantis visai Bažnyčiai, kaip evangelizuotai ir evangelizuojančiai bendruomenei. Kadangi „namų Bažnyčios“ evangelizacija ir katechizacija išauga ir kyla iš vienintelės Bažnyčios pasiuntinybės ir turi  kurti vieną Kristaus Kūną [¹²⁸], ji turi būti savo esme bendra ir harmoninga su visomis kitomis evangelizacijomis ir katechizacijomis, esančiomis ir veikiančiomis tiek vyskupijos, tiek parapijos bendruomenėse.