Evangelijos skelbimas visai kūrinijai

54. Vidinio misijinio entuziazmo gaivinamai evangelizacijai būdingas universalumas, kuriam nėra ribų. Tai atsakymas į aiškų ir nedviprasmišką Kristaus reikalavimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ [¹²⁹].

Tikėjimas ir evangelizacinė tikinčios šeimos pasiuntinybė taip pat jaučia šį katalikiškų misijų įkvėpimą. Santuokos sakramentas atnaujina per šv. krikštą ir sutvirtinimą gautą pareigą – ginti ir skleisti tikėjimą [¹³⁰], padaro krikščionis sutuoktinius ir tėvus Kristaus liudytojais „lig pat žemės pakraščių“ [¹³¹], tikraisiais meilės ir gyvenimo „misionieriais“.

Tam tikra misijinės veiklos forma gali būti plėtojama jau šeimos viduje. Tai vyksta tada, kai kuris nors šeimos narys netiki arba nuosekliai nepraktikuoja. Šiuo atveju kiti šeimos nariai turi būti gyvas savo tikėjimo liudijimo pavyzdys, kad paskatintų ir paremtų, kol jis visiškai priglus prie Išganytojo Kristaus [¹³²].

Iš vidaus gaivinama misijinės dvasios „namų Bažnyčia“ yra pašaukta būti spinduliuojančiu Kristaus buvimo ir Jo meilės ženklu „toli“ esantiems žmonėms, šeimoms, kurios dar netiki, ir toms krikščioniškoms šeimoms, kurios jau negyvena pagal gautą tikėjimą: pašaukta, kad „pavyzdžiu ir liudijimu“ apšviestų „tuos, kurie ieško tiesos“ [¹³³].

Kaip Akvilas ir Priscilė dar krikščionybės aušroje veikė kaip misionierių pora [¹³⁴], taip ir šiandien Bažnyčia liudija savo amžiną naujieną ir subrendimą per sutuoktinius ir krikščioniškas šeimas, kurios bent tam tikram laikui išvyksta į misijas, kad galėtų skelbti Evangeliją, Jėzaus Kristaus meile tarnaudami žmonėms.

Krikščioniškų šeimų indėlis į Bažnyčios misijų veiklą yra ypatingas: jos ugdo savo sūnų ar dukrų misijinį pašaukimą [¹³⁵], ir, apskritai, visa jų auklėjamoji veikla pratina vaikus „nuo pat vaikystės... pažinti Dievo meilę visiems žmonėms“ [¹³⁶].