Santuoka – abipusio šventumo sakramentas ir kulto aktas

56. Krikščioniškos santuokos ir šeimos tikrasis šaltinis ir pirmoji šventumo priemonė yra Santuokos sakramentas, kuris ugdo pašvenčiamąją krikšto malonę. Kristaus mirtimi ir prisikėlimo paslaptimi, į kurią krikščioniškoji santuoka iš naujo įsijungia, santuokinė meilė apvaloma ir pašventinama: „Šią meilę Viešpats ypatingos malonės dovanomis teikėsi kilninti, tobulinti ir išaukštinti“ [¹³⁸].

Jėzaus Kristaus malonė nesibaigia Santuokos sakramento teikimu, bet lydi sutuoktinius visą jų gyvenimą. Tai aiškiai primena II Vatikano Susirinkimas, teigdamas, jog Jėzus Kristus „pasilieka su jais, kad sutuoktiniai tarpusavio atsidavimu mylėtų vienas kitą amžinoje ištikimybėje, kaip Jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją pats save... Todėl tikintieji sutuoktiniai Santuokos sakramentu yra tarsi pašvenčiami savo luomo uždaviniams ir kilnumui. Šio sakramento įtakoje vykdydami santuokos bei šeimos uždavinius, Kristaus dvasia semdami savo gyvenimui tikėjimo, vilties ir meilės, jie vis tobuliau siekia abipusio šventumo ir drauge šlovina Dievą“ [¹³⁹].

Visuotinis pašaukimas į šventumą yra skirtas krikščionims sutuoktiniams ir šeimoms: apibrėžtas atliekant Santuokos sakramentą, jis perkeliamas į konkrečią santuokinio ir šeimos gyvenimo tikrovę [¹⁴⁰]. Iš čia kyla malonė ir reikalavimas tikro ir gilaus santuokos bei šeimos dvasingumo, kuris semsis įkvėpimo iš sutvėrimo motyvų, sandoros, Kryžiaus, prisikėlimo ir ženklų, į kuriuos ne kartą atkreipė dėmesį Susirinkimas. Krikščioniška santuoka, kaip ir visi sakramentai, kurie skirti „žmonėms pašventinti, mistiniam Kristaus kūnui kurti, pagaliau Dievui garbinti“ [¹⁴¹], pati savaime yra liturginis Dievo garbinimas Jėzuje Kristuje ir Bažnyčioje: šio sakramento metu krikščionys sutuoktiniai su dėkingumu garbina Dievą už jiems suteiktą malonę – savo santuokiniu ir šeimos gyvenimu išgyventi paties Dievo meilę žmonėms ir Jėzaus meilę Bažnyčiai, Jo sužadėtinei.

Kaip sakramentas teikia sutuoktiniams malonę ir įpareigoja juos kasdien gyventi gautu pašventinimu, taip iš to paties sakramento kyla malonė ir moralinė pareiga visą gyvenimą paversti nuolatine „dvasine auka“ [¹⁴²]. Krikščionims sutuoktiniams ir šeimoms, ypač jiems atliekant žemiškus ir laikinus darbus, tinka šie Susirinkimo žodžiai: „Tuo būdu ir pasauliečiai, visame pasaulyje dalyvaudami Eucharistijos garbinime, pašventina patį pasaulį“ [¹⁴³].