Šeimos malda
59. Bažnyčia meldžiasi už
krikščionišką šeimą ir kunigystės malone,
gauta iš Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, auklėja ją ištikimam
gyvenimui. Santuokoje išgyvenama visuotinė tikinčiųjų
kunigystė iš tikrųjų sutuoktiniams ir šeimai yra
pašaukimas ir kunigystės misija, pakeičianti kasdienį
jų gyvenimą taip, kad jie galėtų atnašauti „dvasines
aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ [149], o tai
įvyksta ne tik per Eucharistiją ir kitus sakramentus bei per jų
pačių Dievo garbei teikiamą auką, bet ir per maldą,
per maldingą dialogą su Tėvu per Jėzų Kristų
Šventojoje Dvasioje.
Šeimos malda turi būdingų bruožų. Tai yra bendra
malda vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Maldos bendrumas –
tai vaisius ir reikalavimas bendrumo, gauto per Krikšto ir Santuokos
sakramentus. Krikščioniškos šeimos nariams ypač tinka
šie Kristaus žodžiai, kuriais Jis pažadėjo: „... Ir
dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje
dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį
suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp
jų“ [150].
Tokios maldos turinys yra pats šeimos gyvenimas, kuris visada
ir įvairiose aplinkybėse suprantamas kaip Dievo duotas pašaukimas
ir kaip sūniškas atsakymas į Jo kvietimą: džiaugsmai
ir skausmai, viltys ir liūdesys, gimimai ir gimtadieniai, santuokos
metinės, išvykimai, išsiskyrimai ir sugrįžimai,
svarbūs ir sunkūs apsisprendimai, brangių asmenų mirtis ir
t.t. reiškia Dievo meilės įsijungimą į šeimos
įvykius ir turi išreikšti atitinkamus dėkojimo, garbinimo
momentus bei su pasitikėjimu visos šeimos pavedimą visų
Tėvui, kuris yra danguje. Be to, krikščioniška šeima
kaip „namų Bažnyčia“ gali būti tauri ir jausti
atsakomybę tik tada, kai nuolat prašys Dievo pagalbos, kuri visuomet
bus suteikta, jei prašysime jos nuolankiai ir su pasitikėjimu
melsdamiesi.
|