3) KRIKŠČIONIŠKA ŠEIMA - TARNAVIMO ŽMOGUI BENDRUOMENĖ

Naujasis meilės įsakymas

63. Bažnyčios, pranašiškos, kunigiškos ir karališkosios tautos, pasiuntinybė – padėti visiems žmonėms su tikėjimu priimti Dievo Žodį, išpažinti ir vykdyti jį per sakramentus ir maldą ir pagaliau įgyvendinti jį vadovaujantis naujuoju meilės įsakymu.

Krikščioniškas gyvenimas – tai ne koks nors rašytinis kodeksas, bet asmeninė veikla Šventosios Dvasios, kuri gaivina ir veda krikščionį, tai „gyvybę teikiantis dvasios įstatymas“ [¹⁵⁹]: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ [¹⁶⁰].

Tai irgi svarbu krikščioniškai santuokai ir krikščioniškai šeimai: jų įstatymas ir vadovas yra Kristaus Dvasia, išlieta širdyse per Santuokos sakramentą. Kaip krikšto iš vandens ir Dvasios tęsinys, santuoka iš naujo primena sutuoktiniams evangelinės meilės įstatymą, kartu su Dvasios dovana įrašo jį giliai į širdis: jų meilė, apvalyta ir išganinga, yra vaisius Dvasios, veikiančios tikinčiųjų širdyse ir sudarančios pagrindinį moralinį įstatymą, kuris reikalauja atsakingos laisvės.

Taigi krikščioniška šeima, gaivinama ir vadovaujama naujojo Dvasios įstatymo ir vidujai susivienijusi su Bažnyčia – karališkąja tauta – yra pašaukta mylėti Dievą ir brolius. Taip kaip Kristus vykdo savo karališkąją valdžią tarnaudamas žmonėms [¹⁶¹], taip ir krikščionis suranda tikrąją dalyvavimo šioje valdžioje prasmę, Jo dvasia tarnaudamas žmogui: „Šia valdžia Kristus yra pasidalijęs su mokiniais, kad jie būtų karališkai laisvi ir atsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę (Rom 6, 12), kad, tarnaudami Kristui, nusižeminimu bei kantrybe atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti reiškia viešpatauti. Iš tiesų Viešpats trokšta per pasauliečius plėsti savo karalystę, būtent: tiesos ir gyvenimo karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę. Šioje karalystėje pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21)“ [¹⁶²].