Kiekviename žmoguje matyti Dievo paveikslą

64. Krikščioniška šeima, kurią gaivina ir palaiko naujasis meilės įsakymas, yra svetinga, gerbia kiekvieną žmogų ir jam tarnauja, visuomet pastebėdama asmens taurumą, vertindama jį kaip Dievo vaiką.

Pirmiausia tai turi vykti pačioje šeimoje jos gerovei, kasdieniu darbu kuriant tikrą asmenų bendriją, kurią stiprina bendra vidinė meilė. Vėliau tai turi išsiplėsti, apimti bažnytinę bendruomenę, į kurią krikščioniška šeima įrašyta: dėl šeimos meilės Bažnyčia gali ir privalo tapti daugiau namų Bažnyčia, tai yra įgyti šeimos bruožų, kad santykiai būtų humaniški ir broliški.

Meilė apima ne tik savo tikėjimo brolius, bet siekia toliau: „Kiekvienas žmogus yra mano brolis“: juk kiekviename, o pirmiausia tame, kuris yra vargšas, silpnas, kenčiantis ir neteisingai vertinamas, meilė sugeba įžvelgti Kristaus atvaizdą ir brolį, kurį turi mylėti ir kuriam turi tarnauti.

Kad šeima tarnautų žmogui, kaip moko Evangelija, reikia uoliai įgyvendinti tai, ką teigia II Vatikano Susirinkimas: „Šios rūšies meilės darbai tebūna be jokios išimties ir taip tesireiškia, kad artimo asmenyje būtų matomas Dievo atvaizdas, pagal kurį žmogus sukurtas, ir pats Viešpats Kristus, kuriam iš tikrųjų aukojama, teikiant paramą stokojantiems“ [¹⁶³].

Krikščioniška šeima, savo meile kurdama Bažnyčią, tarnauja žmogui ir pasauliui, iš tikrųjų įgyvendindama tą „žmogiškąją pažangą“, kurio turinys buvo glaustai išreikštas Vyskupų Susirinkimo Pranešime šeimoms: „Jums reikia ugdyti žmonių meilę ir visur, kur susiję su artimu, praktikuoti tą meilę taip, kad ji apimtų visą bendruomenę, kad meilę lydėtų teisingumo jausmas ir pagarba kitiems bei savo atsakomybės prieš visą visuomenę suvokimas“ [¹⁶⁴].