Rengimas santuokai

66. Mūsų laikais, labiau negu kada nors anksčiau, būtina jaunuolius rengti santuokai ir šeimos gyvenimui. Kai kuriuose kraštuose dar yra šeimų, kurios pagal senus papročius pačios rūpinasi perduoti jaunuoliams šeimos ir santuokinio gyvenimo vertybes, auklėdamos ir nuosekliai supažindindamos su šiomis problemomis. Tačiau pasikeitimai, įvykę beveik visose dabartinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė, ir Bažnyčia taip pat rengtų jaunuolius prisiimti atsakomybę už jų pačių ateitį. Daug neigiamų reiškinių, dėl kurių skundžiasi šeimos, iškyla todėl, kad, esant naujoms sąlygoms, jaunuoliai ne tik išleidžia iš akių tikrąją vertybių hierarchiją, bet, neturėdami patikimų elgesio kriterijų, nemoka įveikti naujų sunkumų. Tačiau patirtis rodo, kad jaunuoliams, kurie gerai pasirengę šeimos gyvenimui, apskritai imant, tai sekasi geriau negu kitiems.

Tai dar labiau tinka krikščioniškai santuokai, kuri turi įtakos daugelio vyrų ir moterų šventumui. Todėl Bažnyčia turi remti geresnes rengimo santuokai programas, kad pašalintų, kiek tai įmanoma, sunkumus, su kuriais susiduria daugybė sutuoktinių, o dar labiau todėl, kad sukurtų pozityvias sąlygas sudaryti tvirtas santuokas ir joms bręsti.

Rengimą santuokai reikia suprasti ir įgyvendinti kaip nuoseklų ir nuolatinį procesą. Jį sudaro trys pagrindiniai etapai: tolimesnis, artimesnis ir artimiausias rengimas.

Tolimesnis rengimas prasideda jau vaikystėje, kai taikoma ta išmintinga šeimos pedagogika, kuri padeda atsiskleisti vaikui kaip būtybei, turinčiai sudėtingą ir turtingą psichiką, bei individualybei su jos stiprybe ir silpnybėmis. Tai laikotarpis, kai reikia įskiepyti pagarbą kiekvienai tikrai žmogiškai vertybei ir asmeniniuose, ir visuomeniniuose santykiuose, taip pat ugdyti visa, kas padėtų formuoti charakterį, pažaboti savo polinkius bei tinkamai juos panaudoti, nusimanyti apie kitos lyties asmenis ir juos vertinti ir t.t. Be to, ypač krikščionims, rekomenduojama tvirta dvasinė ir katechetinė formacija, pagal kurią santuoka yra tikras pašaukimas ir pasiuntinybė, neišskiriant galimybės visiškai pasiaukoti Dievui, pasirenkant kunigo ar vienuolio pašaukimą.

Šiuo pagrindu remsis vėliau artimesnis rengimas, jau gerokai platesnis, prasidedantis nuo atitinkamo amžiaus katechetika, tarsi katechumenatu, ir specialiai parengiantis sakramentams, lyg iš naujo juos atrandant. Ta besirengiančiųjų santuokai atnaujintoji katechezė yra visais atžvilgiais būtina, kad sakramentas būtų priimtas su tinkamu dvasiniu ir moraliniu nusiteikimu. Tinkamu momentu ir atsižvelgiant į konkrečius poreikius religinė jaunuolių formacija turi būti papildyta – parengiant gyvenimui dviese. Tas parengimas, nurodant santuoką kaip asmeninį vyro ir moters ryšį, kuris turi nuolatos stiprėti, skatins geriau suprasti lytines santuokos problemas, sąmoningą motinystę ir semtis su tuo susijusių pagrindinių medicinos ir biologijos žinių. Netrukus teks supažindinti ir su tinkamais vaikų auklėjimo metodais, taip pat padedant įsigyti visa, kas reikalinga tvarkingam šeimos gyvenimui (pastovus darbas, atitinkamos finansinės lėšos, išmintingas tvarkymasis, namų ekonomikos supratimas ir t.t.).

Pagaliau negalima nutylėti ir to, kad reikia parengti šeimos apaštalavimui, broliškumui ir bendradarbiavimui su kitomis šeimomis, aktyviam įsijungimui į bendrijas, judėjimus ir iniciatyvas, kurių tikslas – humaniškas ir krikščioniškas šeimos gėris.

Artimiausias rengimas Santuokos sakramentui turi vykti paskutiniais mėnesiais ir savaitėmis prieš vestuves, kad vadinamajam priešsantuokiniam egzaminui, kurio reikalauja kanonų teisė, būtų suteiktas naujas turinys, nauja forma ir nauja reikšmė.

Toks rengimas, reikalingas visuomet ir kiekvienu atveju, juo labiau būtinas tada, kai sužadėtiniams trūksta krikščioniško praktinio gyvenimo ir doktrinos pažinimo.

Šiame tikėjimo kelyje, panašiame į katechumenų, dera taip pat giliau pažinti Kristaus ir Bažnyčios paslaptis, malonės reikšmę, krikščioniškos santuokos atsakomybę, taip pat parengti jaunuosius, kad jie aktyviai ir sąmoningai galėtų dalyvauti liturginėse sutuoktuvių apeigose.

Šeima ir visa bažnytinė bendruomenė turi jausti pareigą bendradarbiauti visuose rengimo santuokai etapuose, kuriuos čia pateikėme tik bendrais bruožais. Būtų pageidautina, jog Vyskupų Konferencija, suinteresuota palaikyti atitinkamas iniciatyvas, kurios padėtų sutuoktiniams suvokti jų asmeniško apsisprendimo reikšmę, o ganytojams patvirtinti tą jų nutarimą, parengtų šeimų sielovados Vadovą. Šiame Vadove pirmiausia reikėtų nustatyti „parengiamųjų kursų“ temų apimtį, laiką ir metodus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp įvairių santuokos aspektų – doktrininių, pedagoginių, teisinių ir medicininių – ir suteikti jiems tokią struktūrą, kad besirengiantieji santuokai ne tik intelektualiai gilintųsi, bet ir jaustųsi skatinami aktyviai įsijungti į bažnytinę bendruomenę.

Nors negalima paneigti, kad artimiausias rengimas santuokai yra teisingas ir būtinas, kad tai yra pareiga, – kurios gali būti nepaisoma, kai lengvai nuo to pasirengimo atleidžiama, – tačiau klausimas turi būti taip sprendžiamas, kad pasirengimo trūkumas nebūtų kliūtis sudaryti santuoką.