Sutuoktuvių apeigos
67. Krikščionių santuokai reikalingos liturginės
apeigos, kurios visuomenine ir bendruomenine forma išreiškia
krikštytųjų sudarytos santuokos pačia savo esme
bažnytinę ir sakramentinę prigimtį.
Sutuoktuvių apeigos kaip sakramentinis pašventimo aktas –
įjungtas į liturgiją, yra Bažnyčios veiklos
viršūnė ir drauge šaltinis, iš kurio plaukia visa jos
jėga [166], – turi būti pats savaime galiojantis, garbingas
ir vaisingas.
Plati dirva ganytojiškam uolumui – tai rūpinimasis, kad
būtų iki galo įvykdyti visi reikalavimai, kylantys iš
santuokos prigimties, iškeltos į sakramento garbę, taip pat
reikia ištikimai laikytis Bažnyčios mokslo taisyklių
dėl savanoriško sutikimo, kliūčių, kanonų formos
ir santuokos palaiminimo ritualo. Tas ritualas turi būti paprastas ir
tinkamas, suderintas su kompetentingos bažnytinės valdžios
išleistomis instrukcijomis, prie kurių – nelygu kokios
konkrečios laiko ir vietos aplinkybės ir laikantis Apaštalų
Sosto normų, – į liturgines apeigas dera įjungti elementus,
būdingus konkrečiai kultūrai, kad geriau būtų
išreikšta santuokinės sąjungos humaniška ir
religinė reikšmė, jei tik tuose elementuose nėra nieko, kas
netiktų krikščioniškam tikėjimui ir moralei.
Kaip ženklas, liturginės apeigos turi vykti taip, kad ir
išorine išraiška tai būtų Dievo Žodžio
skelbimas ir tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo
išpažinimas. Ganytojiška pareiga – protingas ir rūpestingas
pasirengimas „Žodžio liturgijai“ ir santuokos dalyvių,
pirmiausia jaunavedžių, tikėjimo ugdymas.
Kaip Bažnyčios sakramentinis aktas, liturginės
sutuoktuvių apeigos turi įjungti
krikščioniškąją bendruomenę, kad visiškai,
aktyviai ir atsakingai jose dalyvautų visi esantieji, pagal vietą ir
kiekvieno vaidmenį: jaunavedžiai, kunigas, liudininkai, tėvai,
bičiuliai, kiti tikintieji, visi dalyviai, kurie kartu skelbia ir
išgyvena Kristaus ir Jo Bažnyčios paslaptį.
Celebruojant krikščionišką santuoką
protėvių kultūrų ir tradicijų aplinkoje, dera laikytis
anksčiau pateiktų principų [167].
|