Sutuoktuvių apeigos ir netikinčių krikštytųjų evangelizacija

68. Kadangi sakramento apeigose specialus dėmesys skiriamas moraliniam ir dvasiniam jaunavedžių nusiteikimui, ypač jų tikėjimui, čia tenka priminti, su kokiais sunkumais dažnai gali susidurti Bažnyčios ganytojai supasaulėjusioje mūsų visuomenėje.

Asmenų, prašančių sutuokti bažnyčioje, tikėjimo lygis gali būti įvairus, ir pirmoji ganytojo pareiga – padėti jį atskleisti, sustiprinti ir subrandinti. Jie taip pat turi suprasti tas priežastis, kodėl Bažnyčia linkusi leisti atlikti apeigas taip pat tiems, kurių nusiteikimai nėra tobuli.

Iš kitų sakramentų santuoka išsiskiria tuo, kad iš tikrųjų sutvėrimo ekonomijoje yra jau egzistuojantis sakramentas, kad tai yra ta pati santuokinė sąjunga, kuri buvo nustatyta Kūrėjo „pradžioje“. Todėl, kai vyras ir moteris nutaria sudaryti santuoką pagal Dievo numatytą planą ar nusprendžia angažuotis visam gyvenimui taikiai ir nesuardomai santuokai, meilei ir besąlygiškai ištikimybei, tai iš tikrųjų tokia pozicija, jei net ne visiškai sąmoninga, reiškia tikrą klusnumą Dievo valiai, o tai nėra galima be Jo malonės. Tiesą sakant, jie jau yra kelyje tikrojo išganymo, kuris – nuoširdžios jų intencijos sutvirtintas – sakramento apeigomis gali būti papildytas ir padėti pasiekti tikslą tiesioginiu pasirengimu šiam sakramentui.

Antra vertus, tiesa, kad kai kuriose teritorijose sužadėtiniai linkę tuoktis bažnyčioje veikiau dėl visuomenės pažiūrų, negu dėl religinių motyvų. Čia nėra nieko nuostabaus, nes santuoka yra įvykis ne tik besituokiantiems, bet ir visuomenei, kuriai taip pat angažuojasi sutuoktiniai, ir visuomet iškilmingos sutuoktuvės yra šventė, į kurią susirenka šeima ir bičiuliai. Vadinasi, kai prašoma sutuokti bažnyčioje, kartu su asmeniniais motyvais lemia ir visuomeniniai motyvai.

Tačiau nereikia pamiršti, kad tie sužadėtiniai krikštu jau iš tikrųjų yra įsijungę į sužadėtinio Kristaus Sandorą su Bažnyčia ir kad savo gera intencija jie priėmė Kristaus planą, susijusį su santuoka, taigi bent implicite, nori to, ko nori Bažnyčia, atlikdami sakramentines santuokos apeigas. Ir nors jų prašymui turi įtakos visuomenės pažiūros, būtų nepateisinamas ganytojo atsisakymas juos sutuokti. Pagaliau, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, sakramentai ritualo žodžiais ir veiksmais stiprina tikėjimą [¹⁶⁸]: tą tikėjimą, kurio savo gera intencija sužadėtiniai jau siekia, tikriausiai padedant ir palaikant Kristaus malonei.

Noras nustatyti galutinius bažnytinės santuokos kriterijus, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į jaunavedžių tikėjimo laipsnį, nepaisant visko, yra labai pavojingas. Pirmiausia rizikuojama, kad sprendimai bus nepagrįsti ir diskriminuojantieji; paskui rizikuojama, kad gali kilti abejonės dėl jau sudarytų santuokų galiojimo, padarant didelę skriaudą krikščioniškoms bendruomenėms ir nepagrįstai verčiant nerimauti sutuoktinius; atsirastų pavojus abejoti ar paneigti sakramentinį galiojimą daugelio santuokų, kurias sudarė nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrę broliai, tokiu būdu prieštaraujant bažnytinei tradicijai.

Ir priešingai, ganytojas negali leisti jiems atlikti šių apeigų, jei, nepaisant visų pastangų, jaunavedžiai aiškiai ir formaliai leidžia suprasti, jog neigia tai, ką Bažnyčia nori atlikti krikštytųjų Santuokos sakramentu. Net jei daro tai su gailesčiu, turi tos situacijos neslėpti ir išaiškinti suinteresuotiesiems, kad ne dėl Bažnyčios, bet dėl jų pačių sudaroma kliūtis atlikti apeigas, kurių prašo.

Dar kartą ryškiai atsiskleidžia, kad prieš sutuoktuves ir po jų reikalinga evangelizacija ir katechizacija, kurią turi atlikti visa krikščioniška bendruomenė, kad kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai Santuokos sakramentas būtų ne tik galiojantis, bet ir vaisingas.