Bažnytinė bendruomenė, ypač parapija
70. Į išganytą ir tuo pat metu į
išganančiąją bendruomenę – Bažnyčią
čia turi būti žvelgiama dvejopai: universaliu ir partikuliariniu
požiūriu. Šis pastarasis reiškiasi ir aktualizuojasi
vyskupijos bendruomenėje, padalytoje į mažesnes bendruomenes,
iš kurių ypatingu svarbumu išsiskiria parapija.
Bendrumas su Visuotine Bažnyčia nenaikina partikuliarinių
Bažnyčių skirtingumo, o laiduoja jų tvirtumą;
šeimų sielovadoje šių Bažnyčių veikimas yra
betarpiškesnis ir veiksmingesnis. Ta prasme kiekviena lokalinė
Bažnyčia, tiksliau, kiekviena parapinė bendruomenė, turi
geriau suvokti malonę ir atsakomybę, kurią gauna iš
Viešpaties, kad galėtų rūpintis šeimų sielovada.
Jokia sielovadinė programa niekada ir niekur negali aplenkti
šeimų sielovados.
Suvokiant šią atsakomybę, reikia suprasti, kaip svarbu
atitinkamai parengti tuos, kurie specialiai angažuosis šiam
apaštalavimui. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės jau formacijos
pradžioje nuosekliai ir atsakingai turi būti rengiami
būsimiesiems uždaviniams. Tarp įvairių iniciatyvų su
malonumu trokštu paminėti neseniai Romoje prie Popiežiškojo
Laterano universiteto įkurtą Institutą, skirtą šeimos
problemoms studijuoti. Tokie institutai buvo įkurti ir kai kuriose
vyskupijose. Tegu vyskupai pasirūpina, kad kuo daugiau kunigų,
prieš imdamiesi darbo parapijoje, baigtų tuos specializacijos kursus.
Kai kur kursai periodiškai organizuojami prie teologinių ir
sielovadinių studijų Aukštųjų institutų. Tegu tos
iniciatyvos būna skatinamos ir remiamos, tegu būna jų kaskart
daugiau ir, aišku, tebūnie jos atviros taip pat ir
pasauliečiams, kurie, norėdami pagelbėti šeimai, galės
įnešti savo profesinį indėlį (medicininį,
teisinį, psichologinį, visuomeninį, pedagoginį).
|