Vyskupai ir kunigai

73. Pirmasis asmuo, atsakingas už šeimų sielovadą vyskupijoje, yra vyskupas. Kaip tėvas ir ganytojas jis turi ypač rūpintis ta, be abejonės, ypatinga sielovados sritimi. Turi ja domėtis, rūpintis, skirti jai savo laiką, šiam darbui rasti priemonių ir žmonių, tačiau pirmiausia turi asmeniškai remti šeimas ir visus, kurie įvairiose vyskupijos struktūrose padeda jam dirbti šeimų sielovados darbą. Ypač jam turi nuolat rūpėti, kad jo vyskupija kaskart vis labiau taptų „vyskupijos šeima“ ir būtų visoms jai priklausančioms šeimoms pavyzdys ir vilties versmė. Šiuo požiūriu reikia vertinti Popiežiaus Tarybos šeimos klausimams įkūrimą: tas faktas liudija, kokia didelė reikšmė skiriama pasaulyje šeimų sielovadai. O Taryba yra veiksminga priemonė sielovadai remti ir ją plėtoti visuose etapuose.

Vyskupams ypač padeda kunigai, kurių uždavinys, kaip pabrėžė Susirinkimas, sudaro esminę dalį Bažnyčios patarnavimų santuokos ir šeimos labui. Tą patį tenka pasakyti ir apie tuos diakonus, kuriems būtų patikėta ta sielovados sritis.

Jie atsakingi ne tik už moralinius ir liturginius klausimus, bet ir už asmenines bei visuomenines problemas. Jie turi būti atrama kenčiančiai ir vargstančiai šeimai; tokioms šeimoms jie turi padėti žvelgti į gyvenimą Evangelijos šviesoje. Čia verta priminti, kad, vykdydamas tokią misiją, – jei tai vyksta tinkamai susivokiant ir tikrai apaštališka dvasia, – kiekvienas ras naujų paskatų ir savo pašaukimui bei dvasinės energijos tarnauti kitiems.

Kunigas ar diakonas, atitinkamai gerai pasirengęs tokiam apaštalavimui, visuomet turi būti šeimoms kaip tėvas, brolis, ganytojas ir mokytojas, padėti jiems malonę teikiančiomis priemonėmis ir apšviesdamas tiesos šviesa. Taigi jų mokslas ir patarimai turi visiškai sutapti su autentišku Bažnyčios Mokymu, kad padėtų Dievo Tautai teisingai suprasti tikėjimą, kuris paskui būtų taikomas gyvenime. Ta ištikimybė Bažnyčios Mokymui skatins kunigus rūpintis, kad jų sprendimai būtų vieningi, o tikintieji apsaugoti nuo sąžinės graužimo.

Ganytojai ir pasauliečiai dalyvauja pranašiškoje Kristaus pasiuntinybėje Bažnyčioje: pasauliečiai – žodžiu ir krikščionišku gyvenimu liudydami tikėjimą, ganytojai – padėdami pažinti, kas tame liudijime yra tikro tikėjimo išraiška, o kas menkiau atitinka tikėjimo šviesą; tačiau šeima toje pasiuntinybėje dalyvauja kaip krikščioniška bendruomenė ypatingu savo indėliu ir tikėjimo liudijimu. Šitaip tarp šeimų ir ganytojų užsimezga dialogas. Šiam dialogui gali daug padėti teologai ir šeimos problemų specialistai, tiksliai išaiškindami Bažnyčios Mokymo doktriną ir šeimos gyvenimo patirtį. Tada Bažnyčios Mokymas bus geriau suprastas, ir atsivers kelias nuosekliai jį plėtoti. Tačiau čia dera priminti, kad nustatyti tikėjimo doktrinos vienodas ir įpareigojančias normas – taip pat ir šeimos klausimais – yra Bažnyčios Mokymo hierarchijos kompetencija. Aiškūs santykiai tarp teologų, šeimos problemų ekspertų ir Mokymo gerokai padeda teisingai suprasti tikėjimą ir jo ribose plėtoti deramą pliuralizmą.