Vienuoliai ir vienuolės
74. Pirmasis, pagrindinis ir specifinis indėlis, kurį vienuoliai,
vienuolės ir, apskritai, konsekruoti asmenys gali įnešti į šeimų
apaštalavimą, yra jų konsekracija Dievui, kuri „primena
tikintiesiems Dievo parengtas nuostabias vestuves, kurios mums bus iki galo
apreikštos būsimaisiais amžiais, kai Kristus bus vienintelis Bažnyčios
jaunikis“169]. Jie yra liudininkai tos universalios meilės, kuri
per skaistumą, priimtą dėl dangaus Karalystės, leidžia
jiems visada su pasiaukojimu pasišvęsti Dievo tarnybai ir apaštalavimui.
Iš čia taip pat kyla galimybė vienuoliams, vienuolėms,
pasaulietinių ar kitų tobulinimosi Institutų nariams, pavieniui
ar susivienijusiems, plėsti tarnavimą šeimoms. Tai daro,
ypatingu rūpesčiu apsupdami vaikus, ypač apleistus,
nepageidaujamus, našlaičius, neturtingus ar skriaudžiamus; lanko
šeimas, globodami ligonius; pagarbiai ir su meile bendrauja su nepilnomis šeimomis,
su šeimomis, patiriančiomis sunkumus ar išsiskyrusiomis;
atlikdami auklėjamąjį darbą, patardami, rengdami jaunuolius
santuokai ir padėdami sutuoktiniams, kurie rengiasi atsakingai tėvystei;
su nuoširdžiu vaišingumu atverdami savo namų duris, kad šeimos,
kaip didesnės Dievo šeimos nariai, galėtų ten pajusti Dievą,
maldos ir susikaupimo skonį, konkretų pavyzdį gyvenimo, pagrįsto
meile ir brolišku džiaugsmu.
Norėčiau labai ryžtingai kreiptis į asmenis, atsakingus
už konsekruoto gyvenimo Institutus, kad malonėtų pripažinti
apaštalavimą šeimose – visuomet atitinkamai saugant savo pirminę
charizmą – vienu iš
svarbiausių uždavinių, kurie dabartinėje situacijoje
pasidarė būtini.
|