Visuomenės informacijos priemonių darbuotojai ir informacijos gavėjai

76. Keletą žodžių reikia pasakyti apie tokią svarbią dabartinio gyvenimo sritį. Aišku, kad visuomenės informacijos priemonės „veikia informacijos gavėjo psichiką įvairiais požiūriais: tiek jausminiu ir intelektualiniu, tiek moraliniu ir net religiniu“, ypač jaunimą [¹⁷¹]. Taigi gali turėti gerą įtaką šeimos gyvenimui ir papročiams bei vaikų auklėjimui, bet kartu jose slypi „pasalos ir pavojai, kurių negalima nepaisyti“ [¹⁷²] ir kurie gali skleisti – kartais vikriai ir sistemingai manipuliuodami, kas, deja, atsitinka įvairiose pasaulio šalyse, – demoralizuojančias ideologijas ir iškreiptą požiūrį į gyvenimą, žeminant tikrąjį žmogaus orumą ir menkinant jo paskirtį.

Tas pavojus yra tuo realesnis, kuo labiau šiuolaikinis „gyvenimo būdas – ypač supramonintuose kraštuose – veikia šeimas taip, kad jos netenka atsakomybės už auklėjimą, nes lengva pabėgti nuo jos (namuose tam padeda televizija ir tam tikri leidiniai), surandant būdus, kaip užimti vaikus ir jaunuolius“ [¹⁷³]. Todėl ypatinga pareiga saugoti vaikus ir jaunuolius nuo informacijos priemonių „agresijos“, kuriai jie negali atsispirti, bei rūpintis tuo, kad šeimoje jos būtų tiksliai reguliuojamos. Taip pat tėvai turi ieškoti savo vaikams ir kitų, sveikesnių pramogų, fiziniu, moraliniu ir psichiniu požiūriais naudingesnių, kad „jaunimo laisvalaikis būtų prasmingas, o jo energija nukreipta tinkama linkme“ [¹⁷⁴].

Kadangi visuomenės informacijos priemonės – kaip ir mokykla bei aplinka – dažnai ir stipriai veikia vaikų formavimąsi, todėl tėvai, kaip informacijos gavėjai, turi tomis priemonėmis naudotis saikingai, kritiškai, budriai ir išmintingai, o suprasdami, kokią įtaką tos priemonės daro vaikams, taip išlavinti jų „sąžinę, kad ji ramiai ir objektyviai nurodinėtų, kurias iš siūlomų programų dera priimti, o kurių reikia atsisakyti“ [¹⁷⁵].

Ir tėvai rūpestingai stengsis turėti įtakos pačių programų parinkimui ir parengimui, per atitinkamas iniciatyvas palaikydami kontaktą su asmenimis, kurie atsakingi už produkciją ir informaciją, kad įsitikintų, jog nebus ignoruojamos arba sąmoningai niekinamos žmogiškos vertybės, tikrasis bendras visuomenės gėris, o priešingai, bus platinamos tokios programos, kurios puikiai nušvies šeimos problemas ir padės jas tinkamai spręsti. Ta tema mano pirmtakas Paulius VI rašė: „Producentai turi žinoti šeimos poreikius ir į juos atsižvelgti. Tam dažnai jiems reikia didelės drąsos ir stipraus atsakomybės jausmo. Iš tikrųjų jie turi vengti visko, kas gali pakenkti šeimai, jos tvirtumui, pusiausvyrai ir laimei; viskas, kas kėsinasi į tas pagrindines šeimos vertybes, – erotika, prievarta, skyrybų ar antivisuomeninių jaunimo pažiūrų gynimas – yra pasikėsinimas į tikrąjį žmogaus gėrį“ [¹⁷⁶].

Ir aš pats panašia proga pabrėžiau, kad šeimos „galėtų labiau pasitikėti informacijos priemonių specialistų – leidėjų, rašytojų, producentų, vadovų, dramaturgų, apžvalgininkų, komentatorių ir aktorių – gera valia, sąžiningumu ir atsakomybės jausmu“ [¹⁷⁷]. Todėl Bažnyčia bus atlikusi savo pareigą, jei nuolat skirs dėmesį tos srities specialistams, skatindama ir remdama katalikus, kurie jaučiasi turintys darbui pašaukimą ir atitinkamų duomenų, kad galėtų įsitraukti į šią subtilią veiklą.