IV. ŠEIMŲ SIELOVADA SUNKIAIS ATVEJAIS
 

Ypatingos aplinkybės

77. Dar kilnesnė, dar išmintingesnė ir įžvalgesnė – Gerojo Ganytojo pavyzdžiu – sielovada reikalinga toms šeimoms, kurios – dažnai nepriklausomai nuo savo valios ar verčiamos skirtingos prigimties reikalavimų – patenka į sunkias sąlygas.

Čia reikia atkreipti dėmesį pirmiausia į kai kuria kategorijas žmonių, kuriems reikalinga ne tik globa, bet ir veiksmingas poveikis viešajai nuomonei, ypač kultūrinėms ekonominėms ir teisinėms struktūroms, kad būtų galima sėkmingiau šalinti gilias šių šeimų sunkumų priežastis.

Tai, pavyzdžiui, šeimos, kurios, ieškodamos darbo, emigravo, šeimos tų, kurie priversti ilgą laiką praleisti ne namuose, pavyzdžiui, kariai, jūrininkai, keliautojai, kaliniai, emigrantai, ir šeimos, kurios gyvena dideliuose miestuose, bet yra vienišos, nes negali pritapti prie visuomenės, šeimos, neturinčios butų; nepilnos šeimos, kuriose trūksta tėvo arba motinos; tos šeimos, kurių vaikai psichiniai ligoniai arba narkomanai, alkoholikai; šeimos, atskirtos nuo savo kultūrinės ir visuomeninės aplinkos, arba tos, kurioms gresia tos aplinkos netekimas; dėl politinių ar kitų priežasčių diskriminuojamos šeimos; ideologiniu požiūriu suskilusios šeimos; tos šeimos, kurios nesugeba lengvai užmegzti kontakto su parapija; šeimos, kurios prievartaujamos ar neteisingai vertinamos dėl tikėjimo; nepilnamečių šeimos; senesni žmonės, dažnai priversti gyventi vieniši, neturėdami pakankamai lėšų pragyvenimui.

Emigrantų šeimos, ypač darbininkų ir valstiečių, visur turi surasti savo tėvynę Bažnyčioje. Tai glūdi pačioje Bažnyčios, kuri yra skirtingumų vienybės ženklas, prigimtyje. Kiek tai įmanoma, kunigai turėtų teikti patarnavimus jų gimtąja kalba, atsižvelgdami į jų kultūrą ir papročius. Bažnyčios pareiga kreiptis į visuomenę ir į visuomeninę, ūkinę bei politinę valdžią, kad darbininkai gautų darbą savo apylinkėje ir savo krašte, kad jiems būtų teisingai atlyginama, kad šeimos kuo greičiau susijungtų, kad būtų atsižvelgiama į jų kultūrinę ypatybę, kad jos būtų vertinamos vienodai su kitomis, o jų vaikams būtų garantuota galimybė įgyti profesiją ir dirbti, taip pat turėti žemės, kuri būtina darbui ir gyvenimui.

Sunki problema – ideologiniu požiūriu suskilusios šeimos. Šiuo atveju reikalinga ypatinga sielovada. Pirmiausia su tokiomis šeimomis reikia asmeniškai bendrauti, laikantis išmintingos taktikos. Reikia stiprinti tikinčiųjų tikėjimą, jų krikščioniškąjį gyvenimą. Nors katalikiškoji pusė negali nusileisti, tačiau visuomet reikia palaikyti gyvą dialogą su kita puse. Reikalinga abipusė meilė ir pagarba, tvirtai tikintis, kad vienybę galima išsaugoti. Tai daug priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių. Pagaliau ideologija, kuriai svetimas tikėjimas, tikinčius šeimos narius gali paskatinti stiprinti savo tikėjimą ir meilę.

Yra ir daugiau sunkių momentų, kai šeimai reikalinga bažnytinės bendruomenės ir jos ganytojų pagalba. Tai gali būti vaikų brendimas – neramus, protestuojantis, kartais audringas; vaikų santuoka, kai jie atsiskiria nuo šeimos, kurioje augo; pačių artimiausiųjų meilės ar supratimo stoka; kai vienas iš sutuoktinių palieka šeimą arba miršta ir prasideda skaudūs našlystės išgyvenimai; šeimos nario mirtis, kuri pakerta ar pakeičia ligšiolinius šeimos pagrindus.

Bažnyčia taip pat negali pamiršti senatvės metų, viso to, ką jie teikia pozityvaus ir negatyvaus, kai santuokinė meilė gali tapti gilesnė, daugiametės ištikimybės apvalyta ir sutaurinta; senatvės metais esame pasirengę tarnauti kitiems kitokiu gerumu, išmintimi ir likusia energija, tačiau slegia vienatvės našta, dažniau psichinė negu fizinė, nes vaikai ir giminės apleidžia ar nepakankamai suinteresuoti; kankina ligos, palaipsniui senkančios jėgos; žeminantis priklausymas nuo kitų, kartus kaltės jausmas, kad, artėjant gyvenimo pabaigai, esame našta artimiesiems. Kaip yra pabrėžę Susirinkimo Tėvai, tai tokios situacijos, kai galima geriau suprasti ir išgyventi tą santuokos ir šeimos dvasingumą, kuris semiasi įkvėpimo iš Kryžiaus ir Kristaus prisikėlimo, šventumo ir gilaus kasdienio džiaugsmo šaltinio, kai matome didžiąsias eschatologines amžinojo gyvenimo vertybes.

Visomis tomis sunkiomis sąlygomis tegu niekada nebūna apleidžiama malda, šventumo ir jėgų šaltinis ir krikščioniškosios vilties maistas.