Mišrios šeimos

78. Vadovaujantis Apaštalų Sosto naujausių dokumentų paaiškinimais bei regulomis ir Vyskupų Konferencijos potvarkiais, kurie tuos paaiškinimus ir regulas taiko konkrečioms aplinkybėms, ypač reikia rūpintis vis dažniau pasitaikančiomis mišriomis šeimomis, sudarytomis katalikų ir krikštytų nekatalikų, taip pat katalikų ir nekrikštytųjų.

Mišrioms šeimoms keliami ypatingi reikalavimai, kuriuos galima apibūdinti trimis pagrindiniais punktais.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į katalikiškosios pusės teisę laisvai praktikuoti tikėjimą ir iš čia kylančią pareigą, kiek leidžia jėgos, rūpintis, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami katalikiškai [¹⁷⁸].

Reikia gerai suprasti, kad vyrui ir žmonai bus ypač sunku palaikyti gerus santykius dėl religinės laisvės: ją gali pažeisti prievarta, siekiant pakeisti partnerio religinius įsitikinimus, arba trukdymas laisvai reikšti tuos įsitikinimus religine praktika.

Jei kyla klausimas dėl liturginės ir kanoniškos santuokos sudarymo formos, vyskupai gali plačiai naudotis jiems suteiktomis teisėmis.

Vertinant tuos specialius reikalavimus, reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
– specialiai rengiant tokiai santuokai reikia išmintingai stengtis, kad norintieji tuoktis gerai suprastų katalikų mokymą apie santuoką, kas ji yra ir kokius reikalavimus kelia, kad galėtų įsitikinti, jog ateityje nebus imamasi prievartos ir neiškils kliūčių, kurias jau minėjome;
– svarbiausia, kad bendruomenės remiama katalikiškoji pusė stiprintų savo tikėjimą, kaskart brandžiau jį suprastų ir praktikuotų, kad savo gyvenimu ir meile sutuoktiniui ir vaikams šeimoje galėtų būti tikras ir patikimas tikėjimo liudytojas.

Santuokos tarp katalikų ir kitų krikštytųjų – jau dėl savo būdingų bruožų – turi daug elementų, kuriuos reikia įvertinti ir ugdyti, turint omenyje tą indėlį, kurį jos gali suteikti ekumeniniam judėjimui. Tai ypač akivaizdu tais atvejais, kai abu sutuoktiniai ištikimai atlieka savo religines pareigas. Bendras krikštas ir malonė leidžia tų santuokų partneriams pagrįsti ir argumentuoti jų moralinių ir dvasinių vertybių vieningumą.

Dėl šio tikslo, taip pat pabrėžiant tokios mišrios santuokos, kurią abu sutuoktiniai išgyvena tikėjimo pilnatvėje, ekumeninę reikšmę, reikia stengtis, – net jeigu ne visuomet tai bus lengva, – kad katalikai ir nekatalikai dvasininkai nuoširdžiai bendradarbiautų, pradedant nuo pasirengimo santuokai ir vestuvėms.

O nekataliko sutuoktinio eucharistinės Komunijos klausimu reikia laikytis Krikščionių Vienybės Sekretoriato nurodytų normų [¹⁷⁹].

Akivaizdu, kad dabar įvairiose pasaulio šalyse gausėja katalikų ir nekrikštytųjų santuokų. Daugeliu atvejų nekrikštytasis sutuoktinis išpažįsta kitą religiją, ir jo įsitikinimus reikia vertinti pagarbiai, pagal II Vatikano Susirinkimo Deklaraciją Nostra aetate apie santykius su nekrikščionių religijomis; tačiau dažnai, ypač laicistinėse visuomenėse, tokių santuokų nekrikštytasis asmuo neišpažįsta jokios religijos. Vyskupų Konferencijos ir atskiri vyskupai turi imtis tam tikrų ganytojiškų priemonių, kurios saugotų kataliko sutuoktinio tikėjimą ir galimybę laisvai jį praktikuoti, ypač su tuo susijusią pareigą padaryti viską, kas tik įmanoma, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami katalikiškai. Be to, reikia visais būdais remti kataliką sutuoktinį, kad šeimoje savo katalikišku gyvenimu jis galėtų liudyti tikėjimą.