e) Išsiskyrusieji, kurie sudarė naują santuoką

84. Deja, kasdieninė patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo turimas išganymo priemones.

Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.

Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį.

Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“ [¹⁸⁰].

Panašiai pagarba, skirta Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.

Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.

Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės.