Neturintieji šeimos
85. Trokštu tarti dar keletą žodžių tiems
asmenims, kuriuos dėl konkrečių gyvenimo situacijų,
dažnai nuo jų nepriklausančių, laikau ypač artimais
Jėzaus Širdžiai, vertais meilės, ir Bažnyčia bei
ganytojai turi veiksmingai jais rūpintis.
Deja, labai daug žmonių negali – tiksliąja to
žodžio prasme – remtis šeima. Didelė žmonijos dalis
gyvena labai skurdžiai, kai dėl promiskuiteto, butų trūkumo,
santykių laikinumo ir nepastovumo, labai menkos kultūros negalima
nė kalbėti apie tikrąją šeimą. Taip pat yra
asmenų, kurie dėl įvairių motyvų pasaulyje gyvena
vieniši. Vis dėlto jiems visiems yra „geroji šeimos naujiena“.
Dėl tų, kurie gyvena labai skurdžiai, kaip jau minėjau,
būtina imtis drąsių veiksmų, kad būtų surasti
sprendimai, taip pat ir politiniai, kurie padėtų jiems išsisukti
iš tos nežmoniškos ir žeminančios padėties. Tas
uždavinys, įpareigojantis visą visuomenę, ypač
skiriamas valdžiai – dėl jos funkcijų ir atsakomybės, taip
pat šeimoms, kurios turi skurstančius užjausti ir būti
pasirengusios jiems padėti.
Tiems, kurie neturi natūralios šeimos, tegu dar plačiau
atveria duris didžioji šeima – Bažnyčia, kuri vėliau
sudaro konkrečias šeimas – vyskupijas, parapijas, pagrindines
bažnytines bendruomenes ir apaštališką judėjimą.
Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia
yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie „vargsta ir yra
prislėgti“ [181].
|