PABAIGA
 

86. Baigdamas šią Apaštališką Adhortaciją, karštai ir nuoširdžiai kreipiuosi į jus, sutuoktiniai, tėvai ir šeimų motinos; į jus, vaikinai ir merginos, kurie esate Bažnyčios bei pasaulio ateitis ir viltis ir duosite pradžią ateinančio trečiojo tūkstantmečio šeimoms; į jus, garbingieji ir brangūs Broliai vyskupai ir kunigai, mylimi sūnūs ir dukterys, vienuoliai ir vienuolės, pasišventusios Viešpačiui sielos, liudijančios sutuoktiniams aukščiausiąją Dievo meilę; į jus, visi geros valios žmonės, kurie kokiu nors būdu rūpinatės šeimos likimu.

Žmonijos ateitis ateina per šeimą!

Todėl neišvengiama ir neatidėliotina, kad kiekvienas geros valios žmogus įsijungtų į šeimos vertybių gelbėjimą ir remtų jos poreikius.

Jaučiuosi ypač įpareigotas kreiptis į Bažnyčios sūnus ir dukteris. Tie, kurie tikėjimo dėka pilnutinai pažino nuostabų Dievo planą, turi dar nuoširdžiau rūpintis mūsų meto – to išbandymų ir malonės meto – šeima.

Jie turi ypatingai mylėti šeimą. Tas įsakymas konkretus ir reiklus.

Mylėti šeimą – tai mokėti branginti jos vertybes bei galimybes ir visuomet ją paremti. Mylėti šeimą – tai reiškia suvokti jai gresiančius pavojus ir blogį, kad būtų galima jų išvengti. Mylėti šeimą – vadinasi, kartu su kitais kurti palankias sąlygas jai vystytis. Tačiau ypatingą meilę dabartinei krikščioniškai šeimai, kurią ne kartą gundo atgrisimas, kankina didėjantys sunkumai, mes galime parodyti atgaivindami jos pasitikėjimą savimi, savo prigimties ir malonės turtais, Dievo jai patikėta pasiuntinybe. „Reikia, kad mūsų laikų šeimos pakiltų! Reikia, kad sektų Kristumi“! [¹⁸²].

Krikščioniškas uždavinys – taip pat su džiaugsmu ir įsitikinimu skelbti gerąją naujieną apie šeimą, kuri jaučia stiprų poreikį kaskart iš naujo klausytis ir kaskart giliau suprasti autentiškus žodžius, liudijančius jos tapatumą, vidinį turtingumą, pagaliau jos pasiuntinybę žmonijos žemėje ir Dievo šalyje.

Bažnyčia žino kelią, kuriuo eidama šeima gali atrasti tiesos apie save gelmę – tą kelią, kuriuo eiti išmoko Kristaus mokykloje ir kurio niekam neprimeta per visą Dvasios šviesoje matomą istoriją, tik jausdama savyje galingą reikalavimą, visiems be baimės, greičiau su dideliu pasitikėjimu ir viltimi jį nurodyti, nors žino, kad „geroji naujiena“ taip pat pažįsta Kryžių. Būtent per Kryžių šeima gali pasiekti pilnutinę savo būtį ir tobulą meilę.

Pagaliau trokštu kviesti visus krikščionis drąsiai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, kurie yra atsakingi už tarnavimą šeimai. Tie, kurie pasišventė jos gerovei Bažnyčios prieglobstyje, Jos vardu ir Jos įkvėpti – atskiri žmonės, grupės, judėjimai ar draugijos – dažnai šalia savęs suranda asmenis ir institucijas, kurios tarnauja tam pačiam idealui. Jei būsime ištikimi Evangelijai ir visoms žmogiškoms vertybėms bei teisingoms iniciatyvoms, tai tas bendradarbiavimas galės padėti greičiau ir vientisiau vystytis šeimai.

O dabar, baigdamas šį ganytojišką pranešimą, kuris turi atkreipti visų dėmesį į rimtus, bet žavinčius krikščioniškos šeimos uždavinius, trokštu šauktis Šventosios Šeimos iš Nazareto globos.

Pagal stebuklingą Dievo planą šioje šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys. Šeima, vienintelė pasaulyje, kuri tyliai ir niekam nežinoma gyveno mažame Palestinos miestelyje; kuri patyrė neturtą, persekiojimus, tremtį, kuri garbino Dievą nepaprastai skaisčiai ir kilniai, nepraleidžia progos padėti visoms krikščioniškoms šeimoms; maža to – viso pasaulio šeimoms, kad jos ištikimai atliktų savo kasdienes pareigas, nugalėtų nerimą ir vargus, kilniai tarnaudamos kitiems ir džiaugsmingai vykdydamos Dievo planus.

Tegu šventasis Juozapas, „Teisusis Vyras“, nenuilstantis darbininkas, nepriekaištingas jam patikėtų brangenybių globėjas, saugo šeimas, globoja ir visuomet jas apšviečia.

Tegu Mergelė Marija, kuri yra Bažnyčios Motina, bus taip pat „namų Bažnyčios“ Motina, kad jos motiniškos pagalbos dėka kiekviena krikščioniška šeima iš tikrųjų galėtų tapti „mažąja Bažnyčia“, kurioje atsispindės ir gyvens Kristaus Bažnyčios paslaptis. Tegu Ji, Viešpaties Tarnaitė, bus mums pavyzdys, kaip nuolankiai ir kilniai priimti Dievo valią, tegu Ji, Skausmingoji Motina prie Kryžiaus, ramina skausmus ir nušluosto ašaras tiems, kurie kenčia dėl šeimos vargų.

O Viešpats Kristus, viso pasaulio Karalius, šeimų Karalius, tegu kaip ir Kanoje gyvena kiekviename krikščioniškame židinyje, teikdamas jam šviesą, džiaugsmą, ramybę ir stiprybę. Kristaus Karaliaus iškilmių dieną maldauju Jo, kad kiekviena šeima galėtų kilniai prisidėti prie Jo Karalystės atėjimo į pasaulį, „tiesos ir gyvybės karalystės, teisingumo, meilės ir taikos karalystės“ [¹⁸³], į kurią skuba istorija.

Jam, Marijai ir Juozapui patikiu kiekvieną šeimą. Į jų rankas atiduodu šią Adhortaciją: tegu Jie atiduoda ją jums, garbingieji Broliai ir mylimieji Sūnūs, ir tegu atveria jūsų širdis šviesai, kurią Evangelija spinduliuoja kiekvienai šeimai.

Užtikrindamas, kad nuolatos melsiuosi, visiems ir kiekvienam atskirai nuoširdžiai teikiu Apaštališkąjį palaiminimą Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
 

Roma, prie šv. Petro, 1981 metų lapkričio 22 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, ketvirtaisiais Pontifikato metais

Jonas Paulius II, popiežius