Šeimos situacija šiuolaikiniame pasaulyje

6. Situacijai, kurioje atsidūrė šeima, būdingi pozityvūs ir negatyvūs aspektai: pirmieji – tai išganingojo Kristaus veikimo pasaulyje ženklas, antrieji – ženklas, kad žmogus paniekino Dievo meilę.

Viena vertus, stipriau jaučiama asmens laisvė, santuokoje daugiau dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, moters orumui, motinystės bei tėvystės atsakingumui, vaikų auklėjimui; be to, suvokiama būtinybė palaikyti glaudesnius ryšius tarp šeimų, kad jos viena kitai galėtų teikti dvasinę ir materialinę pagalbą, giliau atskleisti Bažnyčios pasiuntinybę, būdingą šeimai, bei šeimos atsakomybę už teisingesnės visuomenės kūrimą. Antra vertus, netrūksta ir nerimą keliančių reiškinių, kai kurių pagrindinių vertybių degradacijos požymių: klaidingas – ir teoriniu ir praktiniu požiūriu – sutuoktinių savarankiškumo supratimas; didelis chaosas tėvų ir vaikų autoriteto klausimu; praktiniai sunkumai, su kuriais dažnai susiduria šeima, perduodama vertybes; nuolat gausėjančios skyrybos, abortai, dažna sterilizacija, stiprinimas tokio mąstymo būdo, kuris yra priešingas naujos gyvybės pradėjimui.

Dažnai tų negatyvių reiškinių šaknys – neteisingas laisvės suvokimas, kai ji suprantama ne kaip sugebėjimas realizuoti tikrąjį Dievo planą šeimos ir santuokiniame gyvenime, o kaip autonominė galia, leidžianti siekti asmeninės gerovės, dažnai nepaisant kitų.

Verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad vadinamajame Trečiajame Pasaulyje šeimos neturi pagrindinių gyvenimo priemonių: maisto, darbo, buto, vaistų, joms dažnai trūksta elementariausių laisvių. Tuo tarpu turtingesniuose kraštuose dėl besaikio gerovės siekimo ir vartotojiško nusiteikimo, paradoksaliai susijusio su tam tikra baime ir neaiškia ateitimi, sutuoktiniai netenka didžiadvasiškumo ir drąsos duoti pradžią naujai gyvybei: gyvybė dažnai suprantama ne kaip palaiminimas, o kaip pavojus, nuo kurio tenka gintis.

Taigi istorinė situacija, kurioje gyvena šeima, yra kaip šviesos ir šešėlių mišinys.

Tai byloja, kad istorija nėra paprastas procesas, vedantis į gerovę, tai greičiau laisvės ar net kovos tarp prieštaringų laisvių rezultatas, arba – pagal žinomą šv. Augustino apibrėžimą – konfliktas tarp dviejų meilių: Dievo meilės net iki savęs niekinimo, ir savimeilės net iki paniekos Dievui [¹⁶].

Iš to išplaukia, kad tik ugdant tikėjime glūdinčią meilę galima išmokyti suvokti „laiko ženklus“, kurie yra tos dvejopos meilės išraiška.