Mūsų epochai reikalinga išmintis

8. Visai Bažnyčiai iškyla uždavinys giliai apsvarstyti ir angažuotis, kad naują  kultūrą, kuri gims, visiškai persmelktų Evangelija, kad būtų gerbiamos tikrosios vertybės, ginamos vyro ir moters teisės, vyrautų teisingumas pačiose visuomeninėse struktūrose. Taigi „naujasis humanizmas“ ne tik neatitolins žmonių nuo Dievo, bet priartins prie Jo.

Tokiam humanizmui kurti mokslas ir jo praktinis taikymas duoda naujų ir neišsemiamų galimybių. Deja, dėl politinių sprendimų, kurie apibrėžia tyrimų kryptį ir jų pritaikymą, mokslas dažnai panaudojamas ne pagal jo pirminę paskirtį – žmogaus asmenybei vystyti.

Todėl būtina, kad visuotinai pripažintos moralinės vertybės, kurios yra žmogaus asmens vertybės, atgautų pirmumą. Iš naujo suvokti galutinį gyvenimo tikslą ir pagrindines jo vertybes – tai svarbus dabarties uždavinys, kuris turi pasitarnauti visuomenės atnaujinimui. Tik įsisąmoninus tų vertybių pirmumą, bus galima pasinaudoti tomis milžiniškomis galimybėmis, kurias žmogui teikia mokslas ir kurios iš tikrųjų padės išvystyti žmogaus asmenybę su jos vidine tiesa, su jos laisve ir garbingumu. Mokslas turi susijungti su išmintimi.

Todėl šeimos problematikai galime priskirti šiuos II Vatikano Susirinkimo žodžius: „Mūsų amžiui daug labiau negu praeityje reikia tokios išminties, kad visi naujieji žmogaus atradimai ir išradimai būtų humaniško pobūdžio. Ateities pasaulio likimas bus labai nesaugus, jei būsimos kartos nebus išmintingesnės“ [¹⁷].

Formuoti moralinę sąmonę, kuri moko žmogų atpažinti ir įvertinti tinkamus būdus, kaip save realizuoti nenukrypstant nuo pirminės tiesos – tai pagrindinis ir būtinas reikalavimas.

Būtent ši sandora su Dieviškąja Išmintimi turi būti atgaivinta šių dienų kultūroje. Pačiame Dievo kūrybos akte kiekvienas žmogus tampa tos Išminties dalyviu. Tik būdamos ištikimos tai sandorai, šiuolaikinės šeimos galės prisidėti prie teisingesnio ir broliškesnio pasaulio kūrimo.