ANTROJI DALIS
SANTUOKA IR ŠEIMA PAGAL DIEVO PLANĄ
Žmogus – Dievo-Meilės paveikslas
11. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir
panašumą [20]; pašaukė jį į
būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei.
Dievas yra meilė [21] ir savyje išgyvena asmeninio
bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo
paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas
suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi sugebėjimą
mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą
[22].Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno
žmogaus pašaukimas.
Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi
per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, yra
pašauktas mylėti kaip visuma. Meilė apima ir žmogaus
kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje.
Krikščioniškasis Apreiškimas žino du tinkamus
vidinės vienybės būdus realizuoti žmogaus
pašaukimą meilei – tai santuoka ir skaistybė. Ir vienas, ir
antras jiems būdinga forma yra konkretūs reiškėjai
giliausios tiesos apie žmogų, apie jo egzistavimą „pagal Dievo
paveikslą“. Todėl lytiškumas, vyro ir moters atsidavimas vienas
kitam būdingais ir išskirtiniais santuokiniais aktais anaiptol
nėra grynai biologinis reiškinys, tai svarbiausios žmogaus
asmenybės esmė. Tikrai žmogiškas būdas jis yra tik
tada, kai sudaro neatskiriamą dalį meilės, kuri vyrą ir
moterį jungia iki mirties. Kūniškas atsidavimas būtų
veidmainiškas, jei tai nebūtų ženklas ir vaisius
visiško asmens atsidavimo, kuriame dalyvauja visas asmuo, su visu savo
laikinumu. Jei žmogus tikisi ko nors sau arba pasilieka galimybę
pakeisti sprendimą ateityje, jis jau neatsiduoda visiškai.
Tas visiškas atsidavimas, kurio reikalauja santuokinė meilė,
yra taip pat atsakomybė už tėvystę, kuri, suteikdama
gyvybę žmogaus asmeniui, savo prigimtimi pranoksta grynai
biologinį potraukį ir tampa tikra asmenine vertybe, o harmoningai
ją ugdyti privalo abu tėvai, nuolat ir vieningai.
Vienintelė „vieta“, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas,
yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba
sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties
Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją
[23], ir tik šia prasme išryškėja šios
bendrijos tikroji esmė. Santuokos institucija nėra nepagrįstas
valdžios ar visuomenės kišimasis į svetimus reikalus nei
kažkokios išorinės formos primetimas, bet vidinis reikalavimas
santuokinės meilės, kuri viešai patvirtinama kaip
vienintelė ir išskirtinė, šitaip išsaugant
visišką ištikimybę Dievo Kūrėjo planams. Ta
ištikimybė, nevaržanti asmens laisvės, apsaugo nuo visokio
subjektyvumo ir reliatyvumo ir suteikia galimybę vadovautis
Kūrėjo Išmintimi.
|