Jėzus Kristus – Bažnyčios Sužadėtinis ir Santuokos sakramentas

13. Ryšys tarp Dievo ir žmonių savo patvirtinimą randa Jėzuje Kristuje, Sužadėtinyje, kuris myli žmoniją ir vienija ją savyje.

Skelbdamas pradinę tiesą apie santuoką, tiesą apie „pradžią“, Dievas suminkština žmogaus širdį ir išmoko jį visada laikytis tos tiesos.

Tas skelbimas labai tobulai pasireiškia meilės dovana, kurią Dievo Žodis, priimdamas žmogaus prigimtį, teikia žmonijai, ir auka, kurią sudėjo Jėzus Kristus ant kryžiaus dėl savo sužadėtinės Bažnyčios. Šitoje aukoje iki galo atsiskleidžia tas sumanymas, kurį nuo pat sutvėrimo momento Dievas įrašė į vyro ir moters prigimtį [²⁸]; vadinasi krikštytųjų santuoka yra tikras ženklas Naujosios ir Amžinosios Sandoros, sudarytos Kristaus krauju. Dvasia, kurią teikia Viešpats, duoda naują širdį ir išmoko vyrą ir moterį mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo. Santuokinė meilė pasiekia šią pilnatvę, tą tikrąjį santuokinį „caritas“, kai sutuoktiniai yra pašaukti išgyventi pasiaukojančio ant Kryžiaus Kristaus meilę.

Santuokinio gyvenimo Kristuje didingumą ir grožį viename savo laiške apie pelnytą garbę puikiai yra apibūdinęs Tertulianas: „Kaip galėčiau išaukštinti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, eucharistinė auka stiprina, palaiminimas antspauduoja, angelai paskelbia, o Tėvas patvirtina?.. Kokia tai atrama dviejų tikinčiųjų, kuriuos jungia viena viltis, viena ištikimybė, vienas tarnavimas! Abu yra broliai ir abu kartu tarnauja. Jų neskiria nei kūnas, nei siela. Tai iš tiesų šie du yra vienas kūnas, o kur vienas kūnas, ten viena siela“ [²⁹].

Priėmusi Dievo Žodį ir būdama jam ištikima, Bažnyčia iškilmingai mokė ir moko, kad dviejų pakrikštytųjų santuoka yra vienas iš septynių Naujojo Testamento sakramentų [³⁰].

Juk per Krikštą vyras ir moteris yra galutinai įjungiami į Naująją ir Amžinąją Sandorą, į sužadėtinio Kristaus ir Bažnyčios Sandorą. Ta Sandora yra nesuardoma, todėl Sutvėrėjo [³¹] įkurta gyvenimo ir meilės bendruomenė yra išaukštinama ir įjungiama į sužadėtinio Kristaus meilę, ji remiama ir praturtinama išganingosios Jo galios.

Dėl sakramentinio santuokos pobūdžio abipusis sutuoktinių ryšys tuo labiau yra nesuardomas. Dėl sakramentinio ženklo abipusis sutuoktinių priklausomumas yra tikras paties Kristaus santykio su Bažnyčia atspindys.

Taigi sutuoktiniai yra nuolatinis priminimas Bažnyčiai to, kas įvyko ant Kryžiaus; vienas kitam ir vaikams jie yra liudytojai išganymo, kurio dalyviais tapo per sakramentą. Santuoka, panašiai kaip ir kiekvienas sakramentas, yra to išganymo dovana, sudabartinimas ir pranašystė: „Sakramentas kaip dovana teikia jiems malonę ir įpareigoja prisiminti didžiuosius Dievo darbus ir liudyti juos savo vaikams; kaip sudabartinimas teikia jiems malonę ir įpareigoja mylėti vienas kitą ir savo vaikus tokia meile, kuri atleidžia ir dovanoja atpirkimą; kaip pranašystė suteikia jiems malonę ir įpareigoja liudyti būsimojo susitikimo su Kristumi viltį“ [³²].

Kaip kiekvienas iš septynių sakramentų, santuoka jai charakteringu būdu yra tikras išganymo veiklos ženklas: „Susituokiantieji sudaro santuoką dviese, kaip pora, bet pirmasis ir tiesioginis santuokos rezultatas (res et sacramentum) yra ne pati antgamtinė malonė, o krikščioniškas santuokinis ryšys, krikščioniškas dviejų bendrumas, nes atspindi Kristaus Įsikūnijimo paslaptį ir Jo Sandoros paslaptį. Tai yra ypatingas dalyvavimas Kristaus gyvenime; santuokinėje meilėje glūdi tam tikra pilnatvė, kurioje yra visi asmens elementai, kūno impulsai ir instinktai, jausmų jėga ir prisirišimas, valios ir dvasiniai polinkiai. Meilė siekia gilios asmeninės vienybės, kuri jungia ne tik kūną, bet ir širdį, ir dvasią. Ji reikalauja nesuardomumo ir ištikimybės, visiško abipusio atsidavimo, ir tampa vaisinga (plg. Humanae vitae, 9). Žodžiu, kalbama apie normalius būdingus kiekvienos santuokinės meilės bruožus, bet nauja reikšme, nes sakramentas ne tik apvalo ir sustiprina santuokinę meilę, bet išaukština ją, ir ji išreiškia tikrąsias krikščioniškas vertybes [³³].