TREČIOJI DALIS
KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMOS UŽDAVINIAI
Šeima turi tapti tuo, kuo ji yra iš prigimties
17. Pagal Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo planą
šeima atranda ne tik savo „tapatybę“, tai, kuo ji „yra“, bet ir savo
pasiuntinybę, ką ji gali ir privalo „daryti“. Tie uždaviniai,
kuriuos Dievo kvietimu turi įvykdyti istorijoje, išplaukia iš
šeimos esmės ir nurodo dinamišką ir egzistencinį jos
vystymąsi. Kiekviena šeima jaučia nenuslopinamą
raginimą, apibūdinantį jos garbingumą ir atsakingumą:
šeima, „tapk“ tuo, kuo „esi“!
Šeimai būtina siekti Dievo kūrybinio akto „pradžios“,
jeigu ji trokšta pažinti ir realizuoti save, vadovaudamasi ne tik
savo būties, bet ir savo istorinės veiklos vidine tiesa. Kadangi
pagal Dievo planą šeima buvo sukurta kaip „giliausia gyvenimo ir
meilės bendruomenė“ [44], todėl dėl savo
pašaukimo ji turi kaskart labiau tapti tuo, kuo ji yra iš
tikrųjų, tai yra „siekiama realizuoti“ gyvenimo ir meilės
bendruomene, kuri, kaip ir kiekviena sukurta ir atpirkta tikrovė,
galutinai bus įvykdyta Dievo Karalystėje. Iš tolimiausios perspektyvos
žvelgiant į šeimos ir santuokos realybę, reikia pasakyti,
kad meilė visiškai apibūdina jos esmę ir uždavinius.
Todėl šeimos misija yra saugoti, reikšti ir perduoti
meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei
Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, Jo
sužadėtinei.
Kiekvienas atskiras šeimos uždavinys išreiškia ir
konkrečiai atspindi tą pagrindinę pasiuntinybę. Taigi
reikia labiau įsigilinti į tuos ypatingus šeimos
pasiuntinybės turtus ir tyrinėti jų turinį, giminingą
ir įvairų.
Ta prasme, pradėdamas nuo meilės ir nuolat ja remdamasis,
paskutinysis Susirinkimas nušvietė keturis pagrindinius šeimos
uždavinius:
1) asmenų bendruomenės kūrimas,
2) tarnavimas gyvybei,
3) dalyvavimas visuomenės vystymesi,
4) dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir jos pasiuntinybėje.
|