Neišardoma sąjunga

20. Santuokinė sąjunga yra ne tik vieninga, bet ir neišardoma. „Ši tvirčiausia dviejų asmenų abipusio atsidavimo sąjunga, kaip ir vaikų gerumas, reikalauja visiškos vedusiųjų ištikimybės ir šitos sąjungos tvirtumo“ [⁴⁹].

Pagrindinė Bažnyčios pareiga yra patvirtinti – kaip tai padarė Susirinkimo tėvai – santuokos neišardomumą. Tiems, kurie mano, kad mūsų laikais per sunku ar neįmanoma susijungti su vienu asmeniu visam gyvenimui, ir tiems, kurie dėl kultūros deformuotų pažiūrų neigia santuokos neišardomumą ir tiesiog juokiasi iš sutuoktinių ištikimybės įsipareigojimų, – jiems visiems tenka iš naujo priminti džiaugsmingo įsakymo paskelbimą apie šią besąlygiškai sujungiančią santuokinę meilę, kurios stiprybė ir pagrindas yra Jėzuje Kristuje [⁵⁰].

Asmeninis ir visiškas sutuoktinių atsidavimas bei vaikų gerovė reikalauja, kad santuoka būtų neišardoma, nes galutinė tiesa yra Dievo planuose, išreikštuose Apreiškime: Dievas nori, kad santuoka būtų neišardoma, ir teikia tai kaip vaisių, kaip ženklą ir reikalavimą absoliučiai ištikimos meilės, kaip ir Jis ištikimai myli žmogų ir kaip Kristus myli savo Bažnyčią.

Kristus atnaujina pirmykštį sumanymą, kurį Kūrėjas įrašė į vyro ir moters širdis, o per Santuokos sakramentą suteikia „naują širdį“, ir sutuoktiniai gali ne tik įveikti „širdies kietumą“ [⁵¹], bet kartu ir dalytis pilnutine ir  nepaliaujama Kristaus meile, Naująja ir Amžinąja Sandora, meile, kuri tapo kūnu. Kaip Kristus yra „ištikimas liudytojas“ [⁵²], tas Dievo pažadėtasis „taip“ [⁵³] ir kartu tobuliausiai ir besąlygiškai įgyvendina ištikimą meilę, kuria Dievas myli savo tautą, taip ir krikščionys sutuoktiniai yra pašaukti realiai dalyvauti neatšaukiamame, nesuardomame ryšyje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, Jo sužadėtine, kuriai Jis parodė meilę iki galo [⁵⁴].

Krikščionims sutuoktiniams sakramento dovana yra kartu pašaukimas ir įsakymas, kad, nepaisant visų išbandymų ir sunkumų, visuomet būtų ištikimi, didžiadvasiškai klusnūs šventai Viešpaties valiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ [⁵⁵].

Liudyti neįkainojamos vertės santuokinę ištikimybę – tai vienas iš vertingiausių ir svarbiausių mūsų laikų krikščionių sutuoktinių uždavinių. Todėl kartu su visais Broliais, kurie dalyvavo Vyskupų Susirinkime, pagiriu tas gausias poras sutuoktinių, kurie, nors susidūrė su nemažais sunkumais, tačiau saugo ir ugdo santuokos neišardomumą, šitaip nuolankiai ir ryžtingai vykdydami jiems patikėtus uždavinius; skatinu juos, kad pasaulyje būtų „ženklas“ – mažas ir vertingas ženklas, kartais bandomas, bet visuomet atsinaujinantis – tos nepailstančios ištikimybės, kuria Dievas ir Jėzus Kristus myli visus žmones ir kiekvieną žmogų. Taip pat reikia išaukštinti liudijimo vertę tų sutuoktinių, kurie, partnerio apleisti, dėl tikėjimo ir krikščioniškos vilties nesukūrė naujos santuokos.

Jie tikrai liudija ištikimybę, kuri šiuolaikiniam pasauliui tokia reikalinga. Todėl Bažnyčios ganytojai ir tikintieji turi juos paskatinti ir jiems padėti.