Platesnis šeimos bendravimas

21. Santuokinė sąjunga duoda pagrindą  platesniam šeimos bendravimui: tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, namiškių ir kitų giminių.

Ta sąjunga, kurią sudaro natūralūs kūno ir kraujo ryšiai, vystosi ir tobulėja tikrai žmogiškai, užmezgant ir plėtojant gilesnius ir dar turtingesnius dvasinius ryšius. Meilė, gaivinanti atskirų šeimos narių tarpusavio ryšius, yra vidinė jėga, formuojanti ir stiprinanti šeimos bendruomenę.

Krikščioniška šeima taip pat yra pašaukta liudyti naują ir ypatingą sąjungą, kuri stiprina ir tobulina natūralų ir žmogišką bendrumą. Iš tikrųjų Jėzaus Kristaus, kuris yra pirmgimis iš daugelio brolių [⁵⁶], malonė savo prigimtimi ir vidiniu dinamizmu yra „broliškumo malonė“, kaip ją vadina šv. Tomas Akvinietis [⁵⁷]. Šventoji Dvasia, teikiama per sakramentus, yra gyvas ir neišsenkantis maistas antgamtinio bendrumo, kuris Dievo Bažnyčios vienybėje suburia ir susieja tikinčiuosius su Kristumi ir vienus su kitais. Krikščioniškoje šeimoje reikšminga vieta tenka Apreiškimui ir bažnytiniam bendrumui, todėl tokia šeima gali ir privalo vadintis „namų Bažnyčia“ [⁵⁸].

Visi šeimos nariai, kiekvienas kiek sugeba, turi malonę ir įpareigojimą nuolat stiprinti sąjungą, kad šeima taptų „kilniausio žmogiškumo mokykla“ [⁵⁹]. Tai vyksta per malonę ir meilę vaikams, ligoniams ir vyresniesiems; per kasdienį visų tarnavimą vienas kitam; taip pat dalijantis gėrybėmis, džiaugsmais ir kentėjimais.

Pagrindinis veiksnys kuriant tokią sąjungą yra auklėjamieji mainai tarp tėvų ir vaikų [⁶⁰], kai kiekvienas duoda ir gauna. Vaikų meilė bei pagarba ir klusnumas tėvams – tai didžiulis ir nepakeičiamas įnašas kuriant tikrai žmogišką ir krikščionišką šeimą [⁶¹]. Ją sukurti bus lengviau, jei tėvai „tarnaus“ vaikams teisingai ir deramai jiems vadovaudami, rūpindamiesi vaikų žmogišku ir krikščionišku gėriu, ypač sudarydami jiems galimybę išsiugdyti teisingą laisvės supratimą, ir tinkamai įvertins tą „dovaną“, kurią gauna per vaikus.

Šeimos sąjungą galima išsaugoti ir tobulinti tik kilniai aukojantis. Kiekvienas ir visi turi būti visada pasirengę suprasti, toleruoti, atleisti, susitaikyti. Kiekviena šeima gerai supranta, kad įtampa ir konfliktai, egoizmas, nesantaika be atodairos ardo tą sąjungą, o kartais ją visiškai sunaikina. Dėl šios priežasties dažnai ir įvairiai suyra šeima. Bet kiekviena šeima ramybės Dievo yra pašaukta džiaugsmingam ir gaivinančiam „susitaikymui“, tai yra vėl turi atkurti sąjungą ir vienybę. Ypač Susitaikymo sakramentas ir Kristaus Kūno puota teikia krikščioniškai šeimai malonę ir atsakingą uždavinį nugalėti visokius skilimus ir siekti visiškai teisingos sąjungos, kurią yra numatęs Dievas ir kuri atitinka Viešpaties norą: „...tegul visi bus viena!“ [⁶²]