Moters teisės
ir pareigos
22. Šeimai, kuri iš prigimties
turi tapti sąjunga ir sudaryti asmenų bendruomenę, meilė
yra gyvasis šaltinis ir amžinas akstinas priimti, gerbti ir remti
kiekvieną narį, kaip asmenį, kaip gyvo Dievo atvaizdą. Kaip
teisingai yra patvirtinę Susirinkimo Tėvai, autentiškų santuokos
ir šeimos santykių moralinio kriterijaus esmė – tai atskirų
asmenų, visiškai ir nesuinteresuotai besiaukojančių, pašaukimo
ir taurumo ugdymas [63].
Tuo požiūriu Susirinkimas
norėjo atkreipti ypatingą dėmesį į moterį, į
jos teises ir pareigas šeimoje ir visuomenėje. Tuo pačiu požiūriu
vertinamas ir vyras, kaip sutuoktinis ir tėvas, taip pat ir vaikas bei
vyresni asmenys.
Pirmiausia tenka pabrėžti
moters orumą ir atsakomybę, kuris lygus vyro orumui ir atsakomybei. Ši
lygybė realizuojama šeimoje būdingu sutuoktinių
pasiaukojimu vienas kitam ir abiejų pasiaukojimu vaikams. Tai, ką
pats žmogus protu nujaučia ir pažįsta, buvo apreikšta
Dievo Žodžiu. Juk išganymo istorija – tai nuolatinis ir taurus
moters orumo liudijimas.
Sukurdamas žmogų, „vyriškį
ir moteriškę“ [64], Dievas vienodu orumu apdovanojo vyrą
ir moterį, suteikdamas jiems tam tikras teises ir duodamas atsakingus uždavinius,
deramus žmogaus asmeniui. Labiausiai moters orumą Dievas išaukštino
tada, kai pats priėmė žmogaus kūną iš Mergelės
Marijos, kurią Bažnyčia garbina kaip Dievo Motiną,
vadindama Ją naująja Ieva, ir laiko atpirktos moters pavyzdžiu.
Subtili Kristaus pagarba moterims, kvietimas sekti Jį, bičiulystė,
pasirodymas po prisikėlimo moteriai pirmiau negu mokiniams, moterims patikėta
misija, kad praneštų apaštalams gerąją naujieną
apie prisikėlimą – tai ženklai, patvirtinantys ypatingą
Kristaus dėmesį moteriai. Apaštalas Paulius yra pasakęs: „...visu
tikėjimu esate Dievo vaikai... (...) Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei
laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje
Jėzuje!“ [65]
|