Vaiko teisės

26. Šeimoje, asmenų bendruomenėje, vaikais turi būti ypač rūpinamasi; reikia gerbti vaiko orumą, pagarbiai ir tauriai saugoti jo teises. Tai būtina kiekvienam vaikui, bet ypač svarbu tokiam mažajam, kuriam reikalinga nuolatinė globa, taip pat sergančiam vaikui, kenčiančiam ir psichiškai nesveikam.

Rūpindamasi kiekvienu į pasaulį atėjusiu vaiku, sąžiningai ir jautriai jį globodama, Bažnyčia atlieka savo pagrindinę pasiuntinybę; juk ji yra pašaukta iš naujo skelbti ir liudyti istorinį Kristaus pavyzdį ir įsakymą, kuriuo vaikas pastatomas pačiame Dievo Karalystės centre: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ [⁷⁵].

Pakartoju dar kartą tai, ką pasakiau Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje 1979 metų spalio 2 dieną:

„Trokštu skelbti tą džiaugsmą, kurį kiekvienam iš mūsų teikia vaikai, gyvenimo pavasaris, kiekvienos šių dienų tautos ateities laidas. Jokia pasaulio šalis, jokia politinė sistema negali mąstyti apie savo ateitį kitaip, kaip tik per viziją naujų kartų, kurios iš savo tėvų perims ir savo tautos, ir visos žmonijos įvairių vertybių palikimą. Rūpinimasis vaiku dar prieš jo gimimą, nuo pat pirmosios pradėjimo akimirkos, o vėliau vaikystės ir jaunystės metais – tai pirmasis ir pagrindinis žmogaus santykių su žmogumi išbandymas. Tad ko daugiau galima palinkėti kiekvienai tautai ir visai žmonijai, visiems pasaulio vaikams, jei ne tos geresnės ateities, kurioje, artėjant 2000 metams, pagarba žmogaus teisėms taps realybe?“ [⁷⁶]

Džiaugsmas dėl vaiko gimimo, meilė, pagarba, įvairiopa ir vieninga parama – materialinė, jausminė, auklėjamoji, dvasinė – kiekvienam vaikui, kuris ateina į šį pasaulį, visuomet turi būti tvirtas ir būdingas krikščionių bruožas, ypač krikščioniškų šeimų, kad vaikai turėtų galimybę augti „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ [⁷⁷], įneštų vertingą indėlį į šeimos bendruomenės kūrimą ir pačių tėvų šventėjimą [⁷⁸].