Bažnyčia pasisako už gyvybę

30. Bažnyčios mokymas dabar vyksta esant tokiai visuomeninei ir kultūrinei situacijai, kuri apsunkina mokymą suprasti, dėl to Bažnyčia yra dar stipresnė ir nepakeičiama, ugdant tikrąjį vyro ir moters orumą.

Nuolatinis mokslo ir technikos vystymasis, kai žmogus apvaldo gamtą, ne tik žadina viltį sukurti naują ir geresnę žmoniją, bet ir kelia kaskart didesnį nerimą dėl ateities. Kai kurie klausia, ar verta gyventi, ar nebūtų geriau iš viso negimti, ar dera duoti gyvybę kitiems, nes jie gal keiks, jog turi gyventi žiauriame pasaulyje, kurio grėsmės neįmanoma numatyti. Kiti mano, kad technikos teikiamas pelnas priklauso tik jiems, o kitiems siūlo antikonceptines priemones arba dar blogesnius būdus. Dar vieni, pavergti vartotojiško mąstymo būdo ir besirūpinantys nuolat gausinti materialines gėrybes, pagaliau nebesupranta naujo žmogiško gyvenimo dvasinio turtingumo ir atmeta jį. Svarbiausia tokio mąstymo būdo priežastis – tai Dievo nebuvimas žmonių širdyse, Dievo, kurio meilė yra stipresnė už visą pasaulio nerimą ir tik ji gali tą nerimą pašalinti.

Vadinasi, iš daugelio aktualių problemų gimsta gyvybei priešingas mąstymo būdas (anti-life mentality): pakanka, pavyzdžiui, prisiminti tam tikrą pranašišką baimę, kuri kyla dėl ekologų ir futurologų demografinių tyrimų; kartais jie perdeda demografinio prieaugio pavojų gyvenimo gerovei.

Tačiau Bažnyčia tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas, net tada, kai jis liūdnas ir sunkus, visuomet yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Priešingai pesimizmui ir egoizmui, kurie temdo pasaulį, Bažnyčia pasisako už gyvybę: kiekvieno žmogaus gyvenime ji sugeba atskleisti, koks puikus šis „Taip“, šis „Amen“, kuris yra pats Kristus [⁸⁴]. Tam „Ne“, kuris skandina ir kankina pasaulį, ji priešpriešina tą gyvybingąjį „Taip“, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie tykoja gyvybės ir ją žudo.

Bažnyčia yra pašaukta tam, kad kaskart su didesniu įsitikinimu visiems iš naujo nurodytų savo valią visomis priemonėmis saugoti žmogaus gyvybę ir ginti ją nuo kiekvieno pasikėsinimo, nesvarbu, kokia yra tos gyvybės būklė ir jos vystymosi stadijos.

Todėl kaip sunkų nusikaltimą žmogaus orumui ir teisingumui Bažnyčia smerkia visus tuos vyriausybių ar kitų valdžios organų veiksmus, kuriais siekiama apriboti sutuoktinių laisvę turėti tiek palikuonių, kiek jie pageidauja. Kiekvienas valdžios spaudimas, skatinantis naudoti antikonceptines priemones ar net sterilizaciją ir abortus, turi būti besąlygiškai pasmerktas ir ryžtingai atmestas. Kaip didelį neteisingumą reikia pasmerkti ir tai, kad tarptautiniuose santykiuose ūkinė pagalba tautų vystymuisi priklauso nuo antikoncepcijos, sterilizacijos ar abortų programos [⁸⁵].